Egzistencializmo filosofija

Nagrinėjant žmonijos egzistencijos prasmę susiduriame su pragrindine problema – nežinomybe to, kas seka žmogaus gyvenimą po jo mirties. Tik šio mūsų egzistencijos aspekto (o gal mirtis neįeina į egzistencijos prasmę?) žinojimas leistų atsakyti į daugelį klausimų apie savo esmę, kuriuos kiekvienas iš mūsų užduodame sau: „kodėl esame, kas esame?“, „ką aš šitoj Žemėj veikiu?“, „kodėl gimiau čia ir kodėl dabar, ir kas norėjo, kad taip būtų?”, „ką turiu atlikti gyvenime?”, „kas gi yra būtis, iš kurios atsiranda visa, kas yra?“. Šiose „lygtyse“ daug nežinomųjų, ir nėra vieningos taisyklės, tad teisingą atsakymą pačiam rasti labai sunku, o ir tas surastas atsakymas po kiek laiko gali pasirodyti klaidingas. Tačiau mums gali padėti egzistencinė filosofija, kuri aiškina žmogaus buvimą ir vietą pasaulyje, kuri padeda tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės.Tam, kad susipažinti ir sugebėti taikyti egzistencializmo filosofiją, reikalinga suvokti jos kilmę, idėjas, žinoti kodėl ir kuo remiantis ši filosofija buvo išplėtota,o taip pat ir kas ją plėtojo. Kadangi egzistencializmas, nors ir laikomas naujausiųjų laikų filosofijos kryptis, visgi atsirado jau praėjusiame amžiuje, informacijos yra daug.

Pagrindiniai uždaviniai:Apibrėžti egzistencializmo istoriją (kilmę).Aptarti pagrindinius principus.Įvardyti svarbiausius, žinomiausius egzistencializmo filosofus bei išanalizuoti jų nagrinėjamas problemas, idejas. Palyginti tarpusavyje egzistencialistus, jų nuomomes.Apžvelgti egzistencinės filosofijos įtaką. Pagrindinės sąvokos: Filosofija (graikiškai „meilė išminčiai“) — mokslas apie bendriausius, universaliausius principus ir dėsningumus.Egzistencializmas — (lot. existensia - egzistavimas, buvimas) – XX amžiuje atsiradusi filosofijos kryptis, kurios objektas yra individo egzistencija, skelbia, kad individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis galįs laisvai rinktis. Kryptis, kuri individą, individualią patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu.Egzistencija — egzistencijos filosofijoje – žmogaus dvasinio pasaulio santykis su būtimi.Būtis — buvimo pagrindas; principas, kurio dėka būtybė tampa būtybe.Vertybės — veiklos orientyrai ir faktoriai, kurie lemia ir žmogaus santykį su pasauliu, ir žmogaus veiklos būdą pasaulyje.Prasmė — tai daikto ar reiškinio funkcionali paskirtis, žmogaus poreikių tenkinimas.

Egzistencializmas kilo kaip reakcija į švietėjiškosios epochos ir klasikinės vokiečių filosofijos racionalizmą, taip pat I. Kanto pozityvistinę filosofiją, paplitusią XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Klasikinė racionalistinė filosofija, pradėta R. Dekarto ir užbaigta G.Hėgelio, atspindėjo gilų tikėjimą absoliučiu, objektyviai pasaulį pažįstančiu protu, jo autonomiškumu. Tas protas buvo orientuotas ne tik į mokslu paremtą pažinimą, bet ir praktinį pasaulio pertvarkymą. Prieš tokį sudaiktinimą ir sukilo egzistencinis mąstymas. Istorijos ironija, kad E. Huserlio idealas, “philosophia perennis”, kuri turėjo būti kuriama ant grynojo racionalumo pagrindų, tapo perimta ir išvystyta antiracionalistiškai nusiteikusių mąstytojų.Egzistencializmo užuomazgas randame jau 1670 m. išleistose B. Paskalio „Mintyse“, kuriose kalbama apie žmogaus prigimtį, norima leisti pajusti didybę ir menkystę kartu: „Kas gi vis dėlto yra žmogus tarp šių neišmatuojamų begalybių? Niekas, palyginti su begalybe, ir viskas, palyginti su niekuo, - vidurys tarp nieko ir visko. Jam dar be galo toli iki galutinių ribų suvokimo, daiktų pabaiga ir jų esmė neatrandamai paslėpta nuo jo neįžvelgiamoje paslaptyje: jis nesugeba matyti nei to nieko, iš kurio jis atsirado, nei tos begalybės, kurioje jis skendi” (72 fragmentas). O pirmtakais laikytini Sorenas Kirkegoras ir Frydrichas Nyčė.Klasikiniu pavidalu ši filosofija susiklostė XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose, po Pirmojo pasaulinio karo. 1927 m. išleistas Heidegerio veikalas “Būtis ir laikas”, kuriame egzistencinio filosofavimo svarbiausios idėjos ir bendriausi principai pirmą kartą buvo išdėstyti nuoseklia tvarka. 1932 m. pasirodė kito vokiečių egzistencialisto K. Jasperso tritomė “Filosofija”, kur irgi buvo puikiai išplėtota savotiška egzistencijos filosofijos sistema. Antrojo pasaulinio karo metais susiformavo prancūziškoji egzistencinės filosofijos mokykla, kurios žymiausi atstovai - G. Marselis, Ž.P. Sartras, A.Kamiu. Jie atsisakė ezoterinio mąstymo ir daugelį aktualių filosofijos temų perkėlė į literatūrą, meno sritis. Vakarų Europa jautė po Antrojo pasaulinio karo gilų dvasinio “apsišvarinimo” poreikį, naujų idėjų bei idealų alkį. Egzistencinės filosofijos abejingumas “akademinėms” problemoms, atvirumas gyvenimo aktualijoms užtikrino jai didžiulę sėkmę. Tuo pačiu metu egzistencinė filosofija pradėjo skverbtis ir į kitas pasaulio šalis, surado nemažai šalininkų bei entuziastų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lotynų Amerikos šalyse, Japonijoje, Australijoje – toliau ilgainiui egzistencinė filosofija persikėlė į visus kontinentus.