Reabilitacijos planavimas socialinės rizikos šeimų vaikams

Sparčiai besikeičiančios ekonominės bei socialinės gyvenimo sąlygos vis labiau pažeidžia silpnas, įvairių psichologinių ir materialinių problemų turinčias šeimas. Analizuojant šias šeimas pastebima, kad jos tampa ryškiu neigiamu socialiniu reiškiniu. Vieną labiausiai skurdo pažeidžiamų gyventojų grupių sudaro šeimos, auginančios tris ir daugiau vaikų. Skurstančių šeimų vaikai ne visada turi sąlygas lankyti mokyklą ir įgyti įvairių socialinių įgūdžių. [1]Šios grupės vaikai dažnai apibūdinami kaip dėl nepakankamo tėvų dėmesio neretai socialiai apleisti, su fizinės/psichinės sveikatos sutrikimais, turintys ne visada pakankamai išlavėjusius kalbos įgūdžius. Dėl paminėtų ir kitų priežasčių daugelio šių vaikų elgesys neatitinka visuomenei priimtų normų, todėl jų gyvenime dažnai pastebimos fizinio, psichologinio ir socialinio funkcionavimo ribotumo apraiškos. Norint užtikrinti vaiko saugumą, jo gerovę ir efektyvų funkcionavimą, pagalbą vaikams ir jų šeimos nariams, yra būtina. [1]Šiame darbe bus nagrinėjama vaikų grupė iš socialinės rizikos šeimų, kurie dėl nepakankamo tėvų dėmesio yra menkos savivertės, kuriems nepakanka bendravimo įgūdžių, stokojantys mokymosi motyvacijos, silpnos sveikatos vaikai. Mano nuomone, svarbu, socialinės rizikos grupės šeimoje augančiam vaikui, sukurti galimybes rinktis. Vaikams reikia padėti išugdyti pasitikėjimą savimi bei aukštesnio lygio vertybines nuostatas, nei jiems gali suteikti tėvai, tam kad vaikai galėtų sėkmingai socializuotis ir integruotis šiuolaikinėje visuomenėje. Vaikas elgesio modelius perima iš artimiausios aplinkos – šeimos, kurioje jis auga. Tad jei vaikas neturės galimybių susipažinti su kitais gyvenimo modeliais, pamatyti, jog galima gyventi ir kitaip, tai labai tikėtina, kad jis daugiau ar mažiau atkartos savo tėvų gyvenimo būdą. Todėl vaikams reikalinga ne tik priežiūrą, bet ir psichologinė pagalbą, kurios dėka individas priimtų visuomenei priimtas normas ir lengviau socializuotusi visuomenėje.