Kas yra religija?

Kas yra religija?

Į klausimą, kas yra religija, galima stengtis atsakyti įvairių šaltinių, enciklopedijų pagalba. Štai vienas sako: „Religija – savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema (...)“. Tačiau ar nėra taip, kad atsakymas klausimą sunaikina? Rodos, dabar viską galima sudėti į rėmus, eilutes, raides, tačiau ne viskas, kas sudėta, yra žmogaus gelmėje išgyventa ar išgyvenama. Į kai kuriuos klausimus, kartu ir į šį, iki galo niekada nebus atsakyta. Religija yra ir dialogas, ir santykis, susitikimas tarp manęs ir kito asmens. Tai kalbėjimas ne APIE kitą, bet SU kitu. Kitas šiuo atveju tai yra Dievas. M. Buberis savo knygoje „Dialogo principas I – Aš ir Tu“ skiria dvejopas santykio galimybes. Tai „Aš – tu“ ir „Aš – tai“. Pirmiausia norėčiau aptarti asmens – individo perskyrą. Asmuo yra tai, kas absoliučiai nepakeičiama, nesikartoja, skiriasi. Asmuo yra mikrokosmosas, slėpinys. Tas, su kuriuo dialoguotame gali būti ir individas, ir asmuo. Individas nėra asmuo. Pastarasis labiausiai skleidžiasi santykyje su kitu. Religija – tai žvelgimas į Dievą kaip į asmenį, o ne kaip į individą, daiktą ar priemonę. Asmuo yra ne priemonė, o tikslas. Asmens ir Dievo santykis negali būti priemonės ir tikslo santykis. Abu yra tikslai vienas kitam. Individas yra laikinas, jis – tai priemonė. Keičiamas, parduodamas, atiduodamas ir t.t. Būtent asmuo yra kilnumo šaltinis, jis išimtis, o ne taisyklė. Tokiame santykyje Dievas nepažinus kaip objektas, Jis yra Asmuo. Visas pasaulis yra niekas palyginti su šiuo vieninteliu Asmeniu. Kaip jau minėjau pradžioje – religija yra kalbėjimas ne apie kitą, bet su kitu. Turėti nuomonę apie kitą – tai turėti su juo objektinį santykį. Žodis „nuomonė“ čia labiau reiškia asmeninį mano įsivaizdavimą, koks yra kitas. Tai, kaip aš įsivaizduoju, dar nereiškia, kad kitas toks ir yra. Ta mano nuomonė įrėmina šalia esantįjį, aš jo nebematau tokio, koks yra, bet tokį, kokį noriu matyti. Kitas tampa objektu, įrėmintu paveikslu. M. Buberio knygoje rašoma: „(...) viskas, apie ką galima kalbėti, galiausiai yra substancija arba substancijai priklauso. Tačiau galioja ir šios prielaidos inversija: kadangi viskas yra substancija arba substancijai priklauso, tai galima kalbėti apie viską. Substancija („daiktas“) ir kalbėjimas „apie“ („pasakojimas“) yra du vienos ir tos pačios „graikiškos“ artikuliacinės pastangos aspektai. Tačiau ar prielaida, iš kurios išauga „Porfyrijaus medis“, yra teisėta? Ar nėra įmanoma (o gal net ir būtina) suabejoti jos universalumu? Juk vis dėlto yra bent vienas dalykas, apie kurį kalbėti neįmanoma. Tas dalykas – tai asmuo. Kai bandome kalbėti apie asmenį, jis jau yra nebe asmuo, o daugių daugiausia tik „mąstantis daiktas“, dekartiškasis „res cogitars“. Todėl kiekvienas, kurs manosi galįs apie asmenį šį tą papasakoti, tik apgaudinėja save ir kitus, nes iš tikro jis pasakoja apie beasmenį daiktą. Asmuo man yra tik tada, kai į jį kreipiuosi. Kai pasakoju, asmens nebėra. Todėl galima sakyti, kad asmuo yra „graikiško“ mąstymo (filosofijos) pabaiga ir sykiu „žydiško“ mąstymo pradžia. Asmuo yra tai, apie ką neįmanoma pasakoti. Asmuo atsiskleidžia tik kreipinyje – Tu.“ („Dialogo principas I – Aš ir Tu“). Šitaip ir Dievas tampa nepažinus, jis padaromas objektu ar tam tikru individu.