Dvasinių ir betikslių kelionių žemėlapis

Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama vadinamosioms „dvasinėms“ ir „betikslėms kelionėms“, kurios suvokiamos kaip alternatyva dabartinėje vartotojų visuomenėje vyraujančių standartizuotų, pragmatiškų kelionių modeliams. Išgirdus frazę „betikslė kelionė“ dažnai iškyla kausimai: Kas vejasi tokį amžiną keliautoją? Kas verčia, nepaisant nuovargio, gamtos išdaigų ar vietinių gyventojų priešiškumo, nenuilstamai žengti į priekį? Kokių motyvų vedamas ir kokiomis sąlygomis jis žengė lemtingąjį pirmąjį žingsnį? Ar į kelionę jį pastūmėjo smalsumas, noras surasti, ar atvirkščiai – baimė, noras pabėgti, išvengti?

Neretai žemėlapio autorius siekia apibrėžti tam tikrą teritoriją. Dažniausiai idėjų, minčių žemėlapiai būna daug subjektyvesni negu geografiniai, nes jie neatsiejami nuo jo kūrėjo sąmonės, tautinės savimonės, laikotarpio ar regiono mentaliteto bei vyraujančių vertybių. Dvasinių ir betikslių kelionių žemėlapiai tampa ypač subjektyvūs ir neapibrėžti – mat tokio bastūno, dvasinio mokinio klaidžiojimas yra betikslis (tikslu tampa pati kelionė), vyrauja atvirumas, siekis mėgautis „čia ir dabar akimirka“.

Neapibrėžtumo ir daugiaprasmiškumo itin daug daoizmo mąstymo tradicijai priklausančiuose kelionių žemėlapiuose. Dažnai minima, kad daoizme dvasinių, betikslių kelionių tematikai skiriama itin daug dėmesio, o vienišo klajotojo ir „klajonių bekraštybėje” motyvai nuolat pasikartodavo tiek filosofinio, tiek liaudiško daoizmo traktatuose. Nagrinėdami daoistinių kelionių žemėlapius galime paminėti, kad tai gali būti tiek įprastos kelionės, tiek vidinės, sąmonėje vykstančias keliones, kurių tikslas – pasauliui atvira, tuščia, išgryninta sąmonė. Jų teigimu tokia vidinė kelionė yra tarytum meditacija, kurią daoistai apibūdino raginimu veikti neveikiant, neišeinant iš namų įsigyti Dao.