Organinė architektūra

Daugybę šimtmečių žmonės į gamtą žvelgė su pagarba ir baime, kadangi jautėsi bejėgiai arba silpni prieš jos galią. Po didžiųjų XVI ir XVIII a. mokslinių atradimų vakarų visuomenės pradėjo tikėti iliuzija, kad mokslas gali nugalėti gamtą. Tokiu būdu technika tapo visa ko centru ir pakeitė iki tol gyvavusį žmogaus ir aplinkos santykį, o gamta tapo pasipelnymo, naudos ieškojimo šaltiniu. Organinės architektūros pradininku laikomo Frank Lloyd Wright nuomone, žmogus iš prigimties pavaldus gamtoje vykstantiems procesams. Todėl šiuolaikiniame pasaulyje, žmogui atitrūkus taip toli nuo gamtos, būtent dėl šios priežasties kyla įvairios socialinės, ekologinės, psichologinės problemos.Nors šiandien yra nuostabių kūrinių, priskiriamų „žaliesiems“ ir „draugiškiems aplinkai“ statiniams, tačiau daugumos architektų vizualinės interpretacijos vis dar glūdi tarp nunešiotų XX a. stilistinių idiomų, kurios labiau glumina negu suteikia aiškumo, ir tikrai nepriartina žmogaus prie gamtos, nesuteikia harmonijos pojūčio. Daug kur vyraujančios tam tikros modernizmo sukurtos struktūros paverčia miestus ir priemiesčius nuobodžiais, vienas į kitą panašiais ir ne itin išraiškingais dariniais. Taip pat vis dar nesuprantama, jog ekologiškų medžiagų naudojimas architektūroje statinių nepadaro ekologiškais ir juo labiau organiškais, kadangi organiškoje architektūroje svarbus ir psichologinis-filosofinis-kultūrinis aspektas.