Spektaklio „Mažvydas“ (režisierius Povilas Gaidys) Recenzija

Įvadas

Šioje recenzijoje nagrinėti pasirinktas 1988 m. Povilo Gaidžio režisuotas spektaklis „Mažvydas“. Pasirinkau šį spektaklį, kadangi esu skaičiusi dramą, ir ji man pasirodė labai gili, labai įkvepianti. Kadangi spektaklio „gyvai“ pamatyti neįmanoma, šaltiniu pasirinktas 1988 m. įrašas. Kaip papildomas šaltinis labai naudingas buvo interviu su režisieriumi įrašas apie spektaklį, jo gimimo aplinkybes, trupę ir režisieriaus Povilo Gaidžio kūrybą. Internete rasta medžiaga padėjo labiau suprasti dramą, o pagal ją – ir spektaklį. Šio darbo tikslas yra atskleisti spektaklio idėją, režisūrinį sumanymą, bandytą perteikti mintį, idėją, prasmę. Rekomenduoju šį spektaklį pažiūrėti visiems, nes šiuo metu pamiršta lietuvybė, nes pamirštos šaknys, nes nevertiname to, ką turime – laisvą lietuvišką žodį, laisvę tikėjimui, ko neturėjo mūsų tėvai ir seneliai, kas buvo uždrausta Sovietų Sąjungoje, todėl šis spektaklis ir buvo toks svarbus – juo išdrįsta prabilti apie save, apie Lietuvą, ir tai buvo vertinta.

Spektaklio analizė:

1. Kur, kada, koks režisierius ir kokia trupė sukūrė Jūsų pasirinktą spektaklį?Apibūdinkite ankstesnę režisieriaus kūrybą ir atskleiskite spektaklio gimimo kūrybines aplinkybes.

1976 m. pastatytas pirmasis „Mažvydo“ spektaklis Lietuvoje (Klaipėdos Dramos Teatre). Jo režisierius buvo Povilas Gaidys. Mano nagrinėjamas spektaklis buvo pastatytas 1988 m. su jau šiek tiek pasikeitusia nei pradine trupe. Pagrindinį – Martyno Mažvydo – vaidmenį atliko Vytautas Paukštė. Kiti aktoriai: Marija Černiauskaitė, Darius Meškauskas, Rytis Gustaitis, Irena Simonaitytė, Algirdas Venskūnas, Vytautas Kancleris, Bronius Gražys, Vytautas Anužis, Gediminas Pranckūnas ir kiti. Spektaklio dailininku parinktas Vytautas Kalinauskas. Kompozitorius – Bronius Kutavičius.

P. Gaidys ne visada statė dramas. Priešingai – nuo pat jaunystės jis turėjo polinkį ir talentą komedijoms, humorui. P.Gaidžio režisuotose komedijose, tarp daugelio kitų bruožų, teatrologės I.Aleksaitės pastebėjimu, ryškus “mokėjimas kurti charakterius. Juose visuomet slypi neabejotinas grotesko elementas, stiprus satyrinis užaštrinimas. Personažas apsivelka groteskine spalvinga forma lyg permatomu šydu, ir per jos spalvotą prizmę žaižaruoja visa psichologinių jausmų gama“. Tačiau tai nevienpusiška – jis moka nustebinti. Ne kartą jis nelauktai yra keitęs kryptį link dramos ir tragedijos. Ir jas pastatyti jam taip pat puikiai sekėsi.

„Mažvydas“ nebuvo pirmoji J. Marcinkevičiaus drama, kurią P. Gaidys pastatė. Režisieriaus kelias į Just.Marcinkevičiaus draminę trilogiją prasidėjo daug kam netikėtai – poezijos spektakliu “Krintančios žvaigždės” – naujausių teatro ieškojimų išraiška, įrodžiusia, kad ir santūrioji lietuviška lyrika gali būti emocinis smūgis, pakankamas pagrindas scenos gyvenimui. Po šio, galima sakyti, novatoriško pastatymo, scenoje „gimė“ garsioji trilogija.