Vakcinos prieš ŽIV kūrimo perspektyvos

ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas) – retrovirusas, priklausantis lentivirusų šeimai. ŽIV sukelia AIDS – įgytą (akvizitinį) imunodeficito sindromą, pasireiškiantį įvairiomis (oportunistinėmis) infekcijomis, navikais ir kitomis ligomis. Šis, vienviję RNR molekulę turintis virusas koduoja atvirkštinę revertazę. Jo struktūra skiriasi nuo kitų šios virusų šeimos atstovų. Virusas yra nelygaus paviršiaus, sferinės formos, 120 nm skersmens. Virusą sudaro dvi teigiamos vienvijės RNR molekulės, kurios yra apsuptos kūginės kapsidės, sudarytos ir maždaug 2000 viruso baltymų p24. Baltymai p24 yra tipiški lentivirusams.Mokslininkai nustatė du ŽIV tipus: ŽIV-1 ir ŽIV-2, kurie yra šiek tiek genetiškai skirtingi. Viruso tipas turi įtakos ŽIV ligos progresavimo greičiui, perdavimo tikimybei. Abu tipai plinta tais pačiais būdais ir abu sietini su tomis pačiomis oportunistinėmis infekcijomis bei AIDS. Pasaulyje dauguma žmonių yra užsikrėtę ŽIV-1 tipo virusu. ŽIV-2 paplitęs Vakarų Afrikoje ir plinta ne taip lengvai kaip ŽIV-1 bei lėčiau nei ŽIV-1 progresuoja į AIDS. Nuolat nustatoma naujų duomenų apie ŽIV-2 viruso patogenezę. Nustatyta, kad jis yra virulentiškesnis nei ŽIV- 1 ir dažniau sukelia AIDS. Lietuvoje vyrauja ŽIV-1 tipas. Žmogus gali būti užsikrėtęs ir abiejų tipų virusais vienu metu.Infekcijos šaltinis – ŽIV užsikrėtęs žmogus. Didžiausia ŽIV koncentracija randama kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. ŽIV užsikrečiama tiesiogiai į kraują, per gleivines ar pažeistą odą patekus ŽIV užkrėstų organizmo skysčių. Seilėse, šlapime, ašarose, prakaite ŽIV koncentracija yra nedidelė, todėl nekelia užsikrėtimo pavojaus. Virusui imlūs visi žmonės. Specifinės imunoprofilaktikos priemonių nėra – vakcina dar tik kuriama.