Kineziterapijos raida Lietuvoje ir pasaulyje

Kineziterapija (graik. kinesis – judesys + therapeia – gydymas) – viena pagrindinių reabilitacijos priemonių. Šis terapijos būdas pagrįstas tuo, kad tinkamas kūno judesys padeda atnaujinti, pagerinti ir išlaikyti kaulų ir raumenų, širdies kraujagyslių ir kitų sistemų funkcinę būklę. Sudarant ligoniams kineziterapijos priemonių planą, būtina įvertinti ne tik bendrą ligonių būklę, biosocialinių funkcijų sutrikimus, bet ir pakenktų organų ar sistemų būklę.
Trumpiau tariant, kineziterapija – gydymas judesiu. Ji apima ir sveikatos, ir asmens fizinės būklės grąžinimą, palaikymą, negalios kompensavimą gydant judesiu ir fiziniais veiksmais. Kineziterapija užima svarbią vietą reabilitacijos procese, tai viena ekonomiškai efektyviausių sričių. Ekonominė šios specialybės nauda pasireiškia tuo, kad yra išvengiama sunkių ligos komplikacijų, mažėja būtinos slaugos apimtis, didesnė dalis ligonių toliau sėkmingai tęsia savo profesinę veiklą.
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo bei socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. ISAK¬2093/11¬301 patvirtintame Kineziterapeuto rengimo standarte (kineziterapeuto rengimo standartas, 2004) teigiama, kad „kineziterapeuto tikslas – teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas gydant, reabilituojant, palaikant bei stiprinant sveikatą judesiu bei fiziniais veiksniais“.
Kalbant apie kineziterapeutų tikslus reikia atsiminti ir tų tikslų įgyvendinimus, kurie bėgant metams gana sparčiai keitėsi ir tobulėjo. Be to, pradedant kineziterapeuto karjerą reikia pažinti savo darbo ištakas, nes tik tada galima aiškiai suvokti kineziterapijos pagrindus ir reikšmę. Tad šiame darbe bus bandoma aptarti kineziterapijos raidą, jos pokyčius, pasiekimus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.