Lietuvių liaudies medicina

Liaudies medicina - tai per ilgą laiką liaudies sukauptos žinios apie būdus ir priemones, padedančias saugoti žmogaus sveikatą, išvengti ligų, jas pažinti ir nuo jų gydyti. Atsirado pirmykštėje bendruomenėje. Vertingomis higienos žiniomis, gydymo ir profilaktikos būdais liaudies mediciną turtino ir stiprino liaudies pastabumas, padėjęs atskleisti kai kurių ligų atsiradimo priežastis, ligos ir jos baigties sąsają su gyvensena, aplinka, paveldimumu. Ilgainiui liaudies medicina diferencijavosi į buitinę - jos priemones vartojo visi žmonės ir į uždarąją, kuria vertėsi vien liaudies gydytojai, žiniuoniai, užkalbėtojai, burtininkai. Liaudies medicina yra lietuvių tradicinės kultūros dalis. Ji pagrįsta žmonių sukauptomis žiniomis ne tik apie ligas, jų gydymo būdus ir priemones, bet ir žiniomis kaip jų išvengti, saugoti sveikatą. Liaudies medicina apima ligų ir žaizdų gydymą, ligonių slaugymą, daug dėmesio skiria nėščioms ir gimdančioms moterims, naujagimių priežiūrai. Lietuvių liaudies medicinoje yra žinių ir apie normalius organizmo pokyčius – brendimą, senėjimą, nėštumą, apie organizmo anatomiją, organų fiziologiją. Rasime ir botanikos, farmakologijos, mineralogijos žinių.
Skiriami keli liaudies medicinos lygmenys. Vienas jų – tai konkrečios gydomosios medžiagos, gydymo būdai bei tam tikros teorinės žinios, siejamos su senąja pasaulėžiūrą, užfiksuota mituose, sakmėse, tikėjimuose, papročiuose. Kitas lygmuo aprėpia įvairius aiškinimus, kas yra sveikata, dėl kokių priežasčių susergama, kodėl augalai gydo, kaip žmogus turi elgtis, norėdamas neprarasti sveikatos.