Kanto ir Platono meno sampratų palyginimas

Imanuelį Kantą (1724-1804 m.) nuo Platono (422-347 m. Pr. Kr.) skyrė daugiau nei du tūkstančiai metų, tačiau žmoniją dominantys filosofiniai klausimai per šiuos amžius išliko tie patys. Abu minėtieji filosofai, nors ir gyveno radikaliai skirtingais laikotarpiais, nagrinėjo tas pačias problemas, susijusias su menu: kas apskritai yra menas, pagal kokius kriterijus jis turėtų būti vertinamas, kokios meno rūšys yra pranašesnės už kitas ir kas tai lemia. Tokių ir daug panašių klausimų, susijusių su menu, kyla iki pat mūsų dienų, ir, ieškant į juos atsakymų, būtina susipažinti su Platono ir Kanto pažiūromis.
Visų pirma, šie filosofai pasirinko visiškai skirtingus minčių išdėstymo būdus. Platonas savo idėjas perteikia dialogais ir vienas iš jo mėgstamiausių pasakotojų yra Sokratas. Kantas savo pažiūras išsako ne meniniamia tekste, o teoriniais laikytinuose veikaluose. Nors šis formalus skirtumas ir yra pirmasis, krentantis į akis nepatyrusiam skaitytojui, tačiau galima manyti, kad jis neturėjo įtakos pačių požiūrių skirtumams, nes abu autoriai rašė pagal savo gyvenamojo laikotarpio tendencijas. Verta paminėti ir tai, kad požiūrių skirtumams didelę įtaką turėjo šių filosofų gyvenamajam laikmečiui būdingas meninko vertinimas. Antikos laikais menininkai buvo laikomi amatininkais, o mūsų laikais, jau remiantis Kanto idėjomis, meną būtina atskirti nuo amato, nes jis yra uždarbio menas .

Nors atrodo, kad dėl daugelio amžių skirtumo jų filosofinės idėjos galėtų būti radikaliai skirtingos visai ne dėl jų pateikimo formos, o dėl laikmečio, tačiau jos turi ir tam tikrų sąlyčio taškų. Platono manymu, mus supantys įvairiausi daiktai yra tik apytikriai atspindžiai idėjų, kurias filosofas laiko tikraisiais daiktais. Negana to, menas yra tų atspindžių kopija, todėl meno kūriniai yra dar labiau atitolę nuo pradinių idėjų. Viename iš pavyzdžių, iliustruojančių šią idėja, šis filosofas kalba apie vieną iš vaizduojamojo meno rūšių – skulptūrą. Jo teigimu, skulptūra negali būti tikslus idėjos atvaizdas, nes joje perteikiama tik viena atvaizduojamo objekto gyvavimo akimirka, joje nėra judesio ir juo labiau gyvybės. Meno kūriniai tik dėl to, kad yra netiesiogiai susiję su amžinaisiais provaizdžiais, gali būti gražūs, nes gėris ir grožis yra būdingas būtent pirmapradėms idėjoms. Platono įsitikinimą, kad žmogus gali matyti tik tam tikrus tikrųjų idėjų atspindžius, puikiai atskleidžia ir garsioji jo Olos alegorija .