Hermeneutinė meno kūrinio samprata Martino Heideggerio ir Hanso Georgo Gadamerio filosofijoje

Hermeneutikos terminas nuo pat Antikos reiškė meną pačiam interpretuojant išsiaiškinti ir perteikti tai, kas pasakyta kitų ir pasiekia mus per tradiciją. Ši filosofinė kryptis įveikia nuotolius, kito proto kitoniškumą. Ligšiol buvusi laikoma teisingos tekstų interpretacijos menu, hermeneutika nekėlė problemų – skirtingų autorių skirtingi principai, bet esmė ta pati – tekstas galibūti teisingai išaiškintas, suprantant ką kūrinio autorius norėjo pasakyti. XXa. kartu su kultūrine antropologija, kartu su Friedrichu Nietzsche, Georgo Berkeley, Immanuelio Kanto pastangomis suprasti žmogaus percepcijos būdą, prisideda kultūra, istorija, kalba, kurie parengia išankstinį žmogaus kultūrinį pasaulio suvokimą. Supratus istorizmo reikšmę, epochų skirtumų vaidmenį, atėjo metas permąstyti ar savos epochos instrumentais įmanoma atkasti anuometinio autoriaus turėtą mintį?Šventųjų tekstų interpretacijos menas išsiplėtė tuom, kad autoriumi, kurį suprasti reikia pastangų tampa ne tik dievai, bet ir paprastasis kūrybiškas žmogus. Simboliais, reikalaujančiais paaiškinimo, tampa ne tik rašytinis tekstas, bet ir meno kūriniai. O didžiausią vaidmenį susikūriant šiuolaikinei hermeneutikai, kuria laikoma Hanso Georgo gadamerio filosofija, atliko Martino Heideggerio posūkis į ontologiją. Tie patys simboliai - tekstas, meno kūrinys reikalauja žmogiškosios egzistencinės patirties išaiškinti už jų besislepiančią prasmę.Taigi, šiame darbe kaip atskaitos tašku imsiu Martino Heideggerio ir Hanso Georgo Gadamerio meno filosofiją. Nagrinėdama šių filosofų meno kūrinio apibrėžtį, remsiuosi prielaida, kad meno kūrinys yra simbolis, kuris nukreipia į gilesnę plotmę. Ginsiu tezę, kad meno kūrinys yra žmogiškosios pasaulio patirties išstatytojas ir per jo sukeliamus išgyvenimus žmogui patiriama meno kūrinio prasmė. Taigi, meno kūrinio negalima aiškinti subjekto-objekto santykiu, jis visada sukabintas su subjektu ir be suvokiančiojo nebūtų meno kūrinio. Supratimą, kad tik per žmogaus suvokimą atsiveria prasmė, Gadameris papildo tuo, kad meno kūrinys visada lieka atviras interpretacijai, meno kūrinio prasmę ne tik atskleidžiame, bet ir kuriame patys, todėl Gadameriui susitikimas su meno kūriniu tai susitikimas su pačiu savimi.Pirmojoje darbo dalyje jaučiu pareigą trumpai pristatyti hermeneutikos tradiciją (įtakas) nuo antikos iki šiuolaikinės filosofinės hermeneutikos. Kaip pagrindu remiuosi Jean Grondin veikalu „Filosofinės hermeneutikos įvadas“, prie kurio derinama likusi literatūra sąraše. Antrająjį skyrių paskirsiu Martinui Heideggeriui – jo meno kūrinio sampratai bei santykiui su žmogaus egzistencija. Pradėti jo ontologijos supratimu man padėjo „Būtis ir laikas“, o pati estetikos samprata geriausiai buvo atskleista „Meno kūrinio ištakoje“ bei „Iš japono ir klausinėjančiojo pašnekesio apie kalbą“. Trečiajame skyriuje aptarsiu Hanso Georgo Gadamerio estetiką. Kad tai išsiaiškinti ėmiausi veikalo „Istorija, Menas, Kalba“, kartu derinant su „Grožio aktualumu“. O dabar pirmąjį skyrių pradėsiu nuo jau minėtos tradicijos.