Henrikas Radauskas "Rudens veidas" analizė

Henrikas Radauskas trečios ir ketvirtos savo gyvenimo dešimties sandūroje į dienos šviesą išleido eilėraščių rinkinį „Strėlė danguje”. Jame vienas įtaigiausių bei įdomiausių eilėraščių – vaizdingas keturių posmelių kūrinys „Rudens veidas”, kurį bandysime nuosekliai išnagrinėti.

Apžvelgiant eilėraščio turinį, neabejotinai krenta į akis išraiškinga eilėraščio tema bei motyvai: tai eilėraštis apie rudens laikotarpį, rudens laikotarpio gamtą bei su rudens įvaizdžiais susijusius apmąstymus. Eilėraščio problema ar labiausiai nagrinėjama dalis – tai lyrinio subjekto išvystas “rudens veidas” bei iš jo kylančios mintys apie laikiną ir trapų rudens etapą, kurio metu auksiniai lapai krenta lyg lietaus lašai žemyn, sukurdami nerūpestingą, šviesią, dvasingą atmosferą.

Lyrinis „aš”, arba lyrinis subjektas, reiškiasi pirmuoju asmeniu, tai žmogaus, stebinčio gamtą iš šono, vidinis monologas. Kita vertus, vien monologu šį eilėraštį pavadinti būtų netikslu, nes minčių turinys turi didaktinį, aiškinamąjį atspalvį, vadinasi, nepaisant to, kad eilėraštyje nevyksta aiškus dialogas, nuosekliai išdėliotos mintys yra skirtos kitam – klausančiajam, kuris supažindinamas tiek su lyrinio „aš“ pastebėtu rudens veidu kaip reiškiniu, tiek su iš šio vaizdinio sekančiais apmąstymais.