Krikščionybė lietuvių literatūroje

Dar nuo antikos iki šių laikų žmonės tikėjo daugybę dievų. Nors įvairių tautybių žmonės juos vadina skirtingai, juos vienija vienas tikslas - skleisti žemėje žmoniškumo principus. Vienas garsiausių IXa. prancūzų rašytojų, natūralizmo atstovas ir teoretikas Emilis Zola yra pasakęs: "Jeigu nebūtų tikėjimo, žmonės vėl pavirstų gyvuliais." Europoje krikščionių tikėjimas pavirto gyvenimo būdu, tapo būtina parama gyvenimo sunkumams įveikti. Tačiau ar tik tokią prasmę įgyja Dievų įtaka žmogaus gyvenime? Nemažai krikščioniškųjų motyvų galima rasti lietuvių rašytojų kūriniuose, kurių požiūris į religiją formavosi dar prieš rašant kūrinius. Vadovaudamiesi skirtingų požiūrių į religiją , jie sukurdavo savo supratimo Dievo vaidmens žmogaus gyvenime paveikslą. Lietuvių literatūroje daugelis rašytojų krikščionybės prasmę traktavo skirtingai. XIX a. pab. ir XX a. pr. rašytojai-neoromantikai itin vertino krikščionybę: Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ kaip dorumo šalitinį, o Jonas Biliūnas savo kūrinyje „Lazda“ meilės ir skriaudos temą.