Kalbėjimas apie Mamatę

ĮŽANGA:

Mamatė (dar kitaip vadinama Marija) – tai pagrindinė Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ veikėja. Šatrijos Ragana, kurios tikras vardas yra Marija Pečkauskaitė – XX a. pradžios lietuvių rašy­toja, idealistinės-romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja, todėl ir jos vaizduojama mamatė buvo romantinės pasaulėjautos asmenybė, jautri siela. O kūrinys „Sename Dvare“ turi autobiografinių detalių – pagrindinės veikėjos Irutė ir mamatė atspindi pačios Marijos Pečkauskaitės vaikystę, šie veikėjai primena ją pačią ir jos motiną. Mano kalbos tikslas yra išsamiai prisatyti mamatę bei atskleisti vidinę jos jausmų ir proto kovą, irodyti, kaip ji atsiskleidžia kūrinyje. (Idealizmas -reiškiantis dvasinio idealo taikymą gyvenimui ir menui. Marijos idealas – Divževas, filantropija)

TEIGINYS: MAMATĖ YRA ROMANTINĖS PASAULĖJAUTOS ASMENYBĖ. Norint įrodyti, kad mamatės gyvenime vyksta nuolatinė kova tarp jos proto ir širdies balso, visų pirma mums reikia įsitikinti, kad mamatė turi jausmingąją pusę. Kad pasiektumę šį tikslą mums būtina prisiminti neoromantizmo, artimo romantizmui, bruožus. Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos suvokimo. Jie siekė suprasti savo tautos dvasią, sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį, todėl kreipė žvilgsnį į tai, kas nematoma (vidinius išgyveni­mus, regėjimus, slaptus patyrimaus), į tai, kas nepasiekiama (visatos, kosmo­so gelmes) ir neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo problematika). Ilgesys kažko kito – trokštamo ir nepasiekiamo – yra psichologinis neoromantizmo pamatas. Todėl atsigręžiama į roman­tizmą, į jo stiprius jausmus, į žmogaus ir gam­tos ryšį, į paslaptingumo jutimą. Visame kūrinyje yra daugybė išsibarsčiusių detalių, kurios atskleižia motinos neoromantinę pusę.