Konspektas apie B.Sruogą, "Dievų miško" analizė. Biografija ir kūrybos apžvalga.

Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkie­myje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Pa­nevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos univer­sitetuose.

Šiuose miestuose XX amžiaus pradžioje studijuoja daug lietuvių: Čiurlionio seserys Jadvyga ir Valerija, aktorė Unė Babickaitė, rašy­tojas Ignas Šeinius. Į savo namus Maskvoje, kuriuose renkasi gar­sūs teatralai (Komisarževskaja), dainininkai (Šaliapinas), Lietuvos valstybės diplomatas poetas Jurgis Baltrušaitis, dažnai pasikviečia jaunus lietuvių studentus.

Jaunieji poetai, tarp jų ir Sruoga, žavisi modernizmu, skaito ru­sų simbolistų eilėraščius, svaigsta naujuoju menu. Sruoga tuo laiku atrodo itin originaliai: aukštas, laibas, vaikščioja apsisiautęs pečius juoda pelerina, užsiauginęs ilgus linų spalvos plaukus. Jautrus ir impulsyvus. 1919 m. grįžta į Lietuvą, išleidžia pirmąjį eilių rinkinį „Saulė ir smiltys" (1920), po kelerių metų - ir antrąjį „Dievų takais" (1923).

Vilniuje Sruoga dirba redakcijose, 1919 m. dalyvauja pirmoje (neofi­cialioje) tautinės vėliavos iškėlimo Pilies kalne ceremonijoje. 1920 m. Vilniaus kraštą okupavus Lenkijai, persikelia į Kauną. Rašytojas išsiskiria ryškiu temperamentu, gaivalinga prigimtimi, linksmo­mis akcijomis, mėgsta sąmojį. Įsikūrusiai „Literatūros ir meno kūrėjų draugijai" sugalvoja lakią santrumpą „Lemenkūdra", kuri neprigyja.

Sruoga - kandus ir kibus publicistas: karštai gina savo nuo­monę, provokuoja, erzina. Laikraščiams rašo kandžius straipsnius, pasirašinėja skirtingais slapyvardžiais (Sirakūzinas, Markizas Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė). Prisidengęs jais, polemizuoja pats su savimi: gi­ria, kritikuoja, šaiposi... Antanas Rū­kas rašo: „Apie Balį Sruogą publicistą vaikšto tokia nuomonė - talentingas, nepamainoma plunksna, bet pavojin­gas, nesuvaldomas, nedrausmingas, nežinia, kokį pokštą sugalvos, kokią netikėtą bėdą iškrės. <...> Ir maža žmo­nių tesuprato gaivalingą natūrą, kuri netilpo savy, kuri veržėsi, dažnai be formos, bet su nuostabia drąsa." (An­tanas Rūkas. Balio Sruogos biografijos bruožai. - Balys Sruoga mūsų atsimi­nimuose. Vilnius, 1996.)

1921-1923 m. Sruoga studijuoja Miuncheno universitete, lankosi me­nininkų kavinėse, teatruose, meno galerijose, studijose. Parašo poemą „Miestas", kurioje ekspresionistiniu stiliumi užfiksuoja Vokietijos didmies­čio įspūdį. Po kelerių metų išleidžia eilėraščių ciklą „Alpėse". Jame įspū­dingais vaizdais perteikia gamtos (ir žmogaus) grožį ir gaivališką gyvybės jėgą. Poezijos Sruoga daugiau neberašo ir jaunystės eilių nemėgsta deklamuoti, tačiau kandus publicistas, ekscentriškas kri­tikas išlieka visą gyvenimą.

1924 m. sugrįžęs į Lietuvą, veda istorikę Vandą Daugirdaitę ir iki pat prarandant Lietuvai nepriklausomybę 1940 m. dirba Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Poetas, publicistas tampa ir literatūros mokslininku: išleidžia knygą apie lietuvių dainas „Dainų poetikos etiudai", dėsto rusų literatūros istoriją.

Išsilavinęs ir talentingas rašytojas nesibrauna į elitą. Nuo Miun­cheno laikų rengiasi kaip XIX a. Alpių kalnų gyventojas: dėvi laisvas, vos žemiau kelių juostele užsibai­giančias kelnes, ilgas, blauzdas ap­tempiančias kojines, vilki apsitrynu­siu, visada kiek striukokų rankovių švarkeliu. Miunchene pamėgsta iš­vykas į gamtą - savaitgaliais su kup­rine slidėmis keliauja į Alpių kalnus, nakvoja piemenų trobelėse. Į Alpes veda studentus - 1928,1929,1930 m. (pastarąją vasarą keliauja ir Nėris; keliautojai pasiklysta audroje ir vos nežūva). Kalnai, o ne miesčionių mi­nia yra jo mėgstama erdvė.

Sruoga - talentinga ir spalvinga asmenybė. Jis neturi profesoriškos, „poniškos politūros", nepakenčia melo, nemėgsta diplomatijos, veid­mainiško mandagumo, padėkų, nuobodžių kalbų, miesčionių, visų be išimties partijų, uniformuotų personų. Jo gyvenimo programa - maištinga laisvė ir individualizmas - išlieka svarbi iki pat mirties.

Sruoga mėgsta akcijas, originalius, kai kada pavojingus sumany­mus. Garsėja kaip karšto būdo, netikėtų poelgių, sunkiai susivaldanti, itin permainingų jausmų asmenybė. Linksmybę ir ekstazę greitai keičia juoda melancholija, sarkazmas, dygumas; rūstų atokumą, už­darumą - triukšmingas reagavimas. Jei jis entuziastingai kuo nors susižavi, bet tasai asmuo nepateisina jo vilčių, susižavėjimas virsta neapykanta. „Didžiai jautrus kitų jam taikomam nenutašytam žo­džiui, pats atitinkamoje situacijoje galėjo staigiai šmėkštelt liežuviu lyg išplaktu dalgiu." Rašytojas šmaikštus ir kandus. Daugelis vengia išgirsti jo kad ir juokais pasakytą nuomonę apie save. Bet visiems rūpi - ką pasakė Sruoga? Dėl tokių charakterio bruožų jį vieni labai mėgsta, kiti negali pakęsti.

Apie Sruogos įvairialypę asmenybę jo studentas yra pasakęs: „Balių Sruogų buvo koks šimtas, ir visi kitokie". Asmenybės „nesimetriškumą", ūmų būdą atliepia ir kiek netaisyklingas rašytojo veidas - viena pusė kiek švelnesnių bruožų nei kita.

Daugiau apie B. Sruogos asmenybę galima pasiskaityti prisiminimų knygose:

Balys Sruoga mūsų atsiminimuose.V.,1996Balys Didysis,V.,1997