Apie Dostojevskį ir jo kūrybą

Nusikaltimas ir bausmė (rus. Преступление и наказание) – žymiausias rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romanas ir XIX a. rusų literatūros pasididžiavimas. Pirmiausia publikuotas žurnale „Rusijos Pranešėjas“, o 1866 m. išleista knyga.„Nusikaltimą ir bausmę“ Dostojevskis pradėjo rašyti 1865 m. vasarą, po ilgų ir dažnų kelionių į Vakarus. Dėl ligos F.Dostojevskis turėjo finansinių problemų, todėl pasirašė paramos sutartį su F.Stelovskiu. Autorius planavo kūrinį pavadinti „Girtuoklėliai“, kadangi kūrinyje dėmesio skiriama neblaivių žmonių elgesiui ir jų psichologijai. Vėliau norėjo pavadinti „Psichologinė nusikaltimo reikšmė“ (savo straipsnio, įkvėpusio kūrinį, pavadinimu), tačiau vėliau parinko taiklų pavadinimą „Nusikaltimas ir bausmė“.Romaną sudaro 6 dalys ir epilogas( apie 340psl). Dalys suskirstytos į nedidelius skyrelius. Svarbu tai, kad 1, 2 ir puse 3 dalies nagrinėjamas nusikaltimas ir įvykiai iki jo, o dalis 3 , 4 ir 5 dalys nagrinėjama bausmė, nusikaltimo prisipažinimas, įvykiai po nusikaltimo. Epiloge aprašoma reali bausmė, tačiau joje pagrindinis veikėjas išsivaduoja iš savo paties psichologinio apsėdimo.Pirma dalis Sankt Peterburge dėl skolų universitetą metęs vienišas jaunuolis Raskolnikovas pradeda daug mąstyti apie bet kokią išeitį iš slegiančios padėties. Jis susikuria teoriją, kad žmones galima suskirstyti į paprastus ir išskirtinius.Išskirtiniai, tokie kaip Napoleonas, turi teisę daryti nusikaltimus(šią teoriją jis publikuoja žurnale keleta mėnesių prieš nusikaltimą).Raskolnikovas save priskiria išskirtiniams ir siekdamas tą įrodyti, ir nematydamas nieko blogo užmušant ”parazitą”, griebiasi ilgai planuoto nusikaltimo.