Kelionės autostopu

Nukeliauti į kitą pasaulio kraštą, pažinti svetimas kultūras iš arčiau ir kelyje patirti įdomiausių bei keisčiausių istorijų – tam kartais užtenka vos kelių banknotų kišenėje, o viskas, ko reikia – laiko, drąsos ir kuprinės ant pečių – tai yra kelionės autostopu.

Keliavimas autostopu yra mūsų civilizacijos lakmuso popierėlis. Galimybė ir noras tranzuoti parodo, koks yra pasitikėjimo lygis visuomenėje. Tai yra galutinė laisvės išraiška, net neįsivaizduojama ankstesniais laikais. Norint suprasti daugiau apie keliavimo pakeleivingomis mašinomis kultūrą, reikia pažvelgti į jos istoriją, kuri nėra ypač ilga. Tranzavimas labiausiai pradėtas eskaluoti ir tapęs masinės kultūros dalimi 1957 metais, kai buvo išleistas legendinis Džeko Keruako romanas „Kelyje“, kuriame pasakojama apie kelių jaunuolių kelionę per JAV. Tiesa, kūrinyje aprašomas apie 1947-1950 metų laikotarpis, o keliavimas autostopu populiarioje kultūroje žinomas ir anksčiau – 1939 metais pasirodęs Džono Steinbeko romanas „Rūstybės kekės“ (The Grapes of Wrath – angl.) pradedamas kelione pakeleivinga mašina. Toks keliavimo būdas minimas ir 1934 metais išleisto triskart Oskaro laureato Franko Capros filme „Tai nutiko vieną naktį“ (It Happened One Night – angl.), ekscentriškojo Edgaro Ulmerio 1945 metų filme „Apylanka“ (Detour – angl.), pasakojančiame apie neturtingo pianisto Elo kelionę autostopu iš Niujorko į Holivudą, kur jis ketino prisijungti prie jį dėl šlovės palikusios savo merginos, bei dvi žvaigždes Holivudo šlovės alėjoje turinčios Idos Lupino 1953 metų filme „Keliautojas autostopu“ (The Hitch-Hiker – angl.), kuriame dviejų į žvejybą susiruošusių vyrų pakeleivis – serijinis žudikas.