Kodėl gamta svarbi žmogui?

          Nuo senų senovės žmogus buvo susigyvenęs su gamta. Jam tai tarsi antrieji namai. Taip pat anksčiau ji buvo pragyvenimo šaltinis, žmonių duona, o dabar gamtos svarba yra pasikeitus. Bet tai nereiškia, jog išnykus. Žaluma, augalai, medžiai, gėlės, krūmai – visa, kas yra gamtoje, žmogystai svarbu,  nes  tai sužadina smalsumą, ramina ir tapatinasi su žmogaus gyvenimo ritmu. Neveltui J. V. Gėtė teigė, kad „Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas“.  Ji mus moko, moko taip neįkyriai, jog mes per vėlai sužinom, kad ji – mūsų mokytoja.

          Visų pirma, gamta skatina žingeidumą, todėl joje gali atrasti save.  Būdamas gryname ore žmogus tampa  ieškotojas, tyrinėtojas, jam viskas įdomu.  Gamtos grožis sužadina norą veikti. Kartais net nepastebime, jog gamtoje mes tampame visai kitokie: mažiau liūdnesni, mažiau prislėgti  ir mažiau pasiklydę giliuose apmąstymuose. Žaluma išlaisvina mintis, skatina kūrybiškumą, lavina vaizduotę. Tai pasakojama ir anglų rašytojos Frensės Hodžson Bernet romane „ Paslaptingas sodas“. Pagrindinė knygos herojė Merė – uždaro būdo, visuomet slegiančios nuotaikos, jai niekas neįdomu. Bet sužinojusi, jog dėdės dvare yra senas apleistas sodas, žūtbūt nori ten patekti. Merei pavyksta tai padaryti ir ji imasi gaivinti apleistus sodo augalus. Ji taip suartėja su gamta, jog ima spinduliuoti gyvenimo džiaugsmu ir juo užkrečia net ir sergantį pusbrolį. Šis pavyzdys įrodo, jog turėtume nors trumpai pabūti gamtos prieglobstyje ir pajusti tą nuostabų jos grožį, teigiamas emocijas, energijos antplūdį, įgyti pozityvių minčių. Taigi gamta dažniausiai atveria kelią į naujų, įspūdingų potyrių bei jaumų pasaulį.