Kodėl žmogus gamtoje atsigauna?

Gamta yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Juk jau nuo seno žmogus ir gamta yra glaudžiai susieti. Čia mūsų protėviai medžiojo, rinko uogas, grybus. Tačiau žmogui gamta yra ne tik maitintoja, bet ir ta vieta, kurioje jis gali pajusti dvasinę giedrą, atsigauti bei tarsi prisiliesti prie aukštesniųjų jėgų. Taip yra todėl, jog ir pats žmogus yra gamtos dalis, todėl jam tiesiog privalu nuolat grįžti į ten, iš kur yra kilęs. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, jog gamta žmogui leidžia tarsi prisiliesti prie aukštesniųjų jėgų. Jau nuo seno žmonės stengėsi išsiaiškinti kaip susikūrė mūsų pasaulis ar kokia yra gyvenimo prasmė. Laikui bėgant žmogus pradėjo idealizuoti gamtą, sieti ją su Dievu. Apie dievišką gamtą rašo ir XXa. romantinės pasaulėjautos bei krikščioniškosios pasaulėžiūros kūrėja, iš Plungės rajono kilusi lietuvių autorė Šatrijos Ragana apysakoje "Sename dvare". Kūrinyje aprašomas dvaro šeimos gyvenimas. Toks gyvenimo būdas artimas ir pačiai autorei, kadangi ji pati yra augusi dvare. "Sename dvare" atskleidžia XIXa. dvaro žmonių gyvenimą, kurį regime aštuonmetės mergaitės Irutės bei jos mamos akimis. Mergaitės mama "Mamatė" yra labai religinga, puoselėjanti vidinį pasaulį, jaučianti gamtos grožį, jausminga. Apysakoje mamatė vaizduojame ne tik kaip gera mama, bet ir kaip itin artimas gamtai žmogus. Jai labai patinka būti gamtoje, ją tyrinėti. Ypač jaučiamas mamatės ryšys su gėlėmis. Gamta jai lyg tarpinis dalykas tarp gyvenimo žemėje ir anapus. Mamatė, teigia, jog rožių kvapas yra lyg jų kalba - rožių kalba. "Ir ta savo kalba pasakoja jos apie tokias grožybes, kokių niekados nėra mačiusios žmonių akys, apie tokius balsus, kokių niekados nėra girdėjusios žmonių ausys, ir apie tokią laimę, kokios niekados nėra patyrusios žmonių širdys." Rožė apysakoje lyg jungtis su anuo pasauliu. Mamatei - jausmingai bei religingai asmenybei, toks ryšys itin svarbus. Ji dažnai “eina prie jų, žiūri į jas, lyti, traukia kvapą“. Mamatė ir savo dukrelę Irusia moko, jog žmogaus siela yra nemirtinga, po mirties Dievas sielą veda į savo rojaus sodus. Taigi, sakoma, jog sodai yra ne tik žemėje, bet ir kitame, žmogui nepažintame, pasaulyje. Būtent todėl mamatė jaučia tokį potraukį gamtai, ji tarsi leidžia jai prisiliesti prie aukštesniųjų jėgų. Taigi, gamta žmogų tarsi susieja su aukštesnėmis jėgomis, kitu pasauliu.