Jono Radvano herojinis epas „Radviliada“

Motiejaus Srijkovskio pirmoje spausdintoje Lietuvos istorijoje, trumpai vadinamojoje „Kronika“ (1582), apgailestaujama, kad „mūsų, sarmatų, ypač lietuvių, žemaičių ir rusų“, karinės pergalės ir didvyriški žygiai ligi šiol taip ir nebuvo deramai įamžinti, todėl įvairūs piktavaliai netgi pradėjo šmeižti Lietuvą - esą „lietuviai dėl to neturį savos istorijos, kad nieko vertinga nėra padarę“.

Radvanas buvo protestantas - evangelikas reformatas (kalvinistas). Šios tikybos šalininkai Lietuvoje jautėsi už daug ką dėkingi galingam ir dosniam savo globėjui Mikalojui Radvilai Rudajam, tad po jo mirties (1584) paskatino Radvaną, talentingiausią iš jų, eilėmis aprašyti šio iškilaus žmogaus gyvenimą ir darbus, t. y., įamžinti jo atminimą literatūros paminklu. Rezultatas gerokai pranoko pradinį užsakovų sumanymą. 1592 m. Vilniuje buvo išspausdintas didelės apimties, apie 3 300 hegzametro eilučių, monumentalaus stiliaus Radvano kūrinys - poema „Radviliada“.

Herojus ir jo žygiai.

Biržų ir Dubingių kunigaikščio, Lietuvos lauko etmono, vėliau didžiojo etmono, didžiojo kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512?- 1584) gyvenimas ,,Radviliadoje“ aprašytas laikantis tradicinių panegirikos žanro reikalavimų. Tai reiškia, kad aukštinamojo asmens gerosios savybės gali būti paryškintos, o nemaloniosios – nutylėtos, laimėjimų svarba padidinta, o apie nesėkmes net neužsiminta. Visi poemoje suminėti faktai yra tikri. Tačiau nereikia manyti, kad sužinosime, koks žmogus iš tiesų buvo Radvila. Remdamasis jo biografijos faktais, Radvanas sukūrė literatūrinį herojų - didiko patrioto, Tėvynės gynėjo idealą.