Kaip suprantamas vyriškumas? (V. Krėvė „Skirgaila“, J. Radvanas „Radviliada“, M. Katiliškis „Miškais ateina ruduo“)

Lietuvių literatūroje vyro paveikslą reprezentuoja tiek jo fizinės, tiek charaktero savybės. Vyrą dažniausiai skaitytojai įsivaizduoja kaip narsų, drąsų, siekiantį savo tikslų, kovojantį už geresnį gyvenimą. Tačiau yra ir tokių vyro vaizdinių, kurie menkina vyro kaip žmogaus egzistavimą. Lietuvių literatūroje nėra skiriama tiek daug dėmesio, kiek yra moterų paveikslui, bet šiandien aš pristatysiu trijų autorių kūrinius, kuriuose vyro vaizdinys pateikiamas geriausiai.

Vincas Krėvė istorinė drama (tragedija) Skirgaila yra keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo, vaizduojanti 14 a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines ir religines problemas. Dramoje atskleidžiama tragiška Skirgailos kova su aplinkiniais ir su savimi. Skirgaila – tai simbolistinis epochos asmuo, kurio nusivylime juntame visos pagoniškosios Lietuvos išgyventąją tragediją. Skirgailoje veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Susiklosčiusių aplinkybių dėka jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę ir pagonybę – į vieną. Skirgailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesesnės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: „Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui“. Dramoje ryškus ir vidinis konfliktas, iš kurio suvokiame, koks gi žmogus Skirgaila: jis supranta, kad tauta nebegali gyventi pagoniškai, bet nesupranta, kodėl krikščionybę reikia nešti krauju, jaučia gėdą ir panieką sau pačiam, kad turi elgtis prieš savo įsitikinimus ir naudotis nešvariais ginklais – melu ir prievarta – prieš moterį. Dramos pabaigoje Skirgaila lieka visiškai vienišas. Jis pralaimi dviem aspektais: kaip valdovas, nes neradęs kelio Lietuvai, planuoja pasitraukti iš valdžios ir užsidaryti pilyje, o užkasęs Kelerį gyvą, pralaimi ir kaip žmogus — žiau­rumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį.