"Dėdės ir diedėnės" konspektas

Apysaka „Dėdės ir dėdienės" vienas pačių geriausių Vaižganto kūrinių. Rašytojo sumanymas buvo parodyti sodžiaus žmo­gaus širdies švelnumą, būdo gerumą ir nelaimingą jo dalią. Tačiau kūrinio prasmė išėjo gerokai platesnė: tai pasakoji­mas apie žmones, kurie dėl nepalankių  sąlygų negali atskleisti geriausių savo ypatybių, nors juose glūdi didelis žmo­niškumas, taurus dvasingumas.

Kas tie „dėdės"? Apysakoje pavaizduoti „dėdės" ir „dėdienės" tai ne vien giminystės, bet ir socialinius santykius rodančios sąvokos (viengungiai broliai ar seserys, likę prie ūkį paveldėjusio brolio). Galėtume „dėdes" pri­skirti ir prie savotiško tarpinio sluoksnio tarp šeimos nario bei samdinio. Tačiau samdinys gaudavo atlyginimą, o „dėdės" paprastai dirbdavo savo brolių ūkiuose veltui, tik už išlaikymą. „Dėdės" atsirado baudžiavos sąlygo­mis, bet kurį laiką, kaip patriarchalinių santykių liekana, neišnyko ir įsiga­lėjus  kapitalizmui.

Siužetas ir kompozicija. Apysakos siužetas nesudėtingas: tai pasakojimas apie trijų baudžiavinio kaimo žmonių — My­kolo Šiukštos, Severjos Pukštaitės ir tijūno Rapolo Geišės nesėkmingai su­siklosčiusius likimus. Pirmoje apysakos pusėje veiksmas vyks­ta baudžiavos laikais. Čia vaizduojami visų trijų veikėjų tarpu­savio santykiai. Mykoliukas tyliai myli Severiutę, bet ją pavergia   tijūnas  Geišė.  Tad  abu  veikėjus  vyrus  sieja   Severiutė,  jos poelgiai atsiliepia vieno ir kito likimui. Nors veikėjai kiekvienas savaip išgyvena nelemtai susiklosčiusias savo gyvenimo ap­linkybes ar žlugusias svajones, bet jų santykiai nėra priešiški. Jie susitaiko su likimu tyliai ir neprieštaraudami. Išorinių įvy­kių čia nedaug. Rašytojui labiau rūpi parodyti, kas vyksta žmogaus širdyje, kaip socialinė padėtis, aplinka ir sąlygos veikia žmogaus individualybę, būdą ir galų gale nu­lemia jo gyvenimą.