Ar didžiausia teisėja – sąžinė?

Visą gyvenimą žmogų lydi dorovinis atsakingumo už savo poelgius jausmas – sąžinė, kuri nuolatos prabyla priėmus neteisingus sprendimus.  Tai gali būti savanaudiški poelgiai, tėvynės išdavystė ar net gyvybės atėmimas. Tačiau po kiekvienos klaidos žmogų teisia sažinė, ir tik jis pats pasirenka, kaip į tai reaguoti: mokytis iš savo klaidų, bandyti jas ištaisyti ar nekreipti dėmesio ir teisinti save.

Atimti kito šventą gyvybę – tai pasmerkti save sąžinės teismui. Gyvastis – didžiausia ir svarbiausia kiekvienos būtybės duotybė, brangiausias turtas. Ji be galo svarbi, tačiau labai trapi. Gyvenimas – tai laiko tarpas nuo gyvybės užsimezgimo momento iki mirties, todėl atėjus laikui ji užgęsta savaime, tačiau kartais nutinka taip, jog  ji atimama. Ne paslaptis, kad kiekvieną žmogų visą gyvenimą lydi dorovinis atsakingumo už savo poelgius jausmas – sąžinė, kuri nuolatos prabyla priėmus neteisingus sprendimus, o vienas iš jų – kito šventos gyvybės atėmimas. Vadinasi, ne veltui sakoma, jog „aukščiausias teismas – sąžinės teismas “, todėl sunaikinti kitam galimybę gyventi - tai pasmerkti save kaltės jausmui visą likusį gyvenimą. Į žmogaus vidinį pasaulį, jo išgyvenimus įvairiomis aplinkybėmis bei situacijomis gilinosi lietuvių lyrinės prozos pradininkas, padaręs poveikį vėlėsnei lietuvių novelistikai, vienas žymiausių psichologizmo pradininkų lietuvių  literatūroje, Jonas Biliūnas. Jis buvo rašytojas humanistas, jo kūriniuose vaizduojami skriaudžiamųjų likimai, labai dažnai veikėjai patiria neteisybę, yra slegiami širdgėlos, sąžinės graužaties. Užuojauta nelaimingiesiems – svarbiausia rašytojo moralinė ir estetinė nuostata. Pasak rašytojo, norėdamas pavaizduoti gyvenimo blogus apsireiškimus, jam negana juos tik matyti, jis turi juos išgyventi, todėl kūryba atskleidžia jo paties išgyvenimus : dar nebaigęs ketvirtos klasės liko našlaitis, o broliai iškėlė sąlygą, jog padės jam tik tuo atveju, jei eis į kunigus, o jis neradęs tam pašaukimo, pats ieškojo būdų, kaip išgyventi.