Kokia atminties galia žmogaus gyvenime?

Atmintis – tai vienas iš reikšmingiausių žmogaus gebėjimų. Ji mus gali nunešti į tolimą praeitį, kur mes galime pamatyti jau senai iš mūsų gyvenimo išėjusius žmones. Net jei tie žmonės jau nebeegzistuoja realiame gyvenime, tai atmintyje jie vis dar gyvi, besijuokiantys, šypsantys ar liūdintys. Šiame samprotavimo rašinyje bandysiu išsiaiškinti, kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra.

                      Atmintyje išlikusi nelaiminga meilė moko išmintingumo. Nelaimingą meilę yra patyrė daugelis. Po jos vieni užsisklęndžia savyje, o kiti pradeda keistis, tobulėti: pradeda rašyti apsakymus, romanus, kurti eiles, sonetas, dainuoti ar kaip nors kitaip dvasiškai tobulėti. Panaši situacija yra ir Juozo Tumo-Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjui Mykolui Šiukštai. XIX a. pab. – XX a. pr. prozininkui rūpėjo atskleisti nelaimingos meilės prasmę, naudą ir atmintyje išlikusiųjausmų galią. Apysakos veikėjas Mykoliukas yra darbštus, jautrus, meniškas, bet, tuo pačiu, uždaras, nerįžtingas ir labai nuolankus. Jis atsisako asmeninės laimės ir nekovoja dėl patinkančios merginos Severijos širdies. Mykoliukas pasyviai stebi, kaip laimė išsprūsta jam iš rankų. Giliai širdyje vaikinas skaudžiai išgyvena likimo dramą ir per mylimosios vestuves tol griežia savo smuikeliu, kol nutrūksta stygos. Vaikinas savo meilę paslepia atmintyje, toli nuo viso pasaulio. Save įveikęs, savo skausmą numaldęs žmogus tarsi įgauna vidinės stiprybės. Vaižgantas atveda savo veikėją, bedalį dėdę, iki išminties ir atminimo spindėjimo. Taigi, atmintis suteikia stiprių jausmų išgyvenimams išmintingumo ir patirties.