Ko ieško ir ką randa keleivis J. Apučio novelių triptike „Žalias laiko vingis“

Juozas Aputis (1936–2010) – prozininkas, vertėjas, žymiausias sovietmečio novelistas, lyrinės prozos meistras. Tai rašytojas, bandantis surankioti ir savaip sudėlioti pasaulio grožį ir neįžvelgiamą jo gelmę reiškiančius žodžius. Priklausydamas sovietmečio „tyliųjų modernistų“ kartai, jis siekė grąžinti estetinę vertę literatūrai ir pasakyti kuo daugiau tiesos apie žmogų ir istorinį laiką. Kiekviena nauja rašytojo knyga būdavo savaip etapiška, tapdavo nauju laipteliu lietuvių prozos pasakojimo raidoje. J. Aputis esmingai modernizuodamas lietuvių novelę ir apysaką, prisidėjo prie šių žanrų atgimimo ir suklestėjimo. Jo humanistinės vertybės kreipė žvilgsnį į subtilų žodžio meną ir mažiausiai sovietmečiu ideologijos pažeistas žmogiškąsias vertybes – sąžinę, gerumą, atlaidumą, meilę, atmintį ir atradimų džiaugsmą.

J. Aputis yra sakęs, kad baisus yra žmogus „be abejonės, be dvasios svarstyklių“. Todėl jo novelių veikėjai dažnai abejoja, prisimena praeitį ir jaučia egzistencinį nerimą, ypač tai galime pastebėti novelių rinktinėje „Gegužė ant nulūžusio beržo“, kuri 1986 m. buvo įvertinta Nacionaline premija. Novelių veikėjus vienija egzistencinis nerimas, būties visuotinumo pajautimas, dvasinės harmonijos ilgesys.

Ypatingas yra ir rašytojo novelių triptikas „Žalias laiko vingis“. Triptiką sudaro trys novelės: „Arklio akyse“, „Troboj prie upės“ ir „Žalias laiko vingis“. Noveles vienija tas pats pagrindinis veikėjas, vadinamas bendriniu keleivio vardu. Rašytojas puikiai konstruoja ir komponuoja noveles, jos sujungtos per pasakotojo poziciją ir herojaus kelionę po gimtąsias vietas, subtiliai aprėpiant egzistencinius žmogaus klausimus, nykstančio ir kintančio pasaulio jausenas. Novelės skiriasi erdve ir laiku, kitais antraeiliais veikėjais ir skirtinga įvykių eiga. Visose trijose novelėse pagrindinis veikėjas keleivis vis kur nors eina, jis sutinka skirtingus žmones, kažko ieško. Tik kas keleivį skatina eiti ir ką jis randa kelionių metu?