Samprotavimo rašinys Kokį žmogų galima laikyti išmintingu?

             Visais laikais vertingo žmogaus samprata kito. Tačiau beveik visada buvo vertinamas išmintingas žmogus. Juk protingas, racionaliai mąstantis asmuo gali lemti ne tik savo, bet ir visos visuomenės gerovę, todėl nusipelno pagarbos. Mano manymu, žmogaus išmintis reiškiasi atsakingu, darbščiu ir kukliu gyvenimo būdu, tautinių vertybių puoselėjimu bei nuoširdžiais ir šiltais santykiais su kitais žmonėmis, kitaip tariant, gebėjimu tapti darnia supančio pasaulio dalimi. Tad kokį žmogų galima laikyti išmintingu?
             Veiklus ir kuklus gyvenimas – išmintingo žmogaus bruožas, nes taip gyvendamas asmuo bando suvokti savo būties prasmę ir nepažeisti pasaulio tvarkos. Daug ir nuoširdžiai dirbti gali tik stiprios, pasiaukojančios sielos asmenys, tačiau dažnai jie būna neįvertinami, todėl išgyvena. Nepaisant to, toks gyvenimas prasmingas ir išmintingas žmogus tai suvokia. Jau Renesanso laikais populiari stoikų filosofija teigė, kad išmintis neatsiejama nuo doro ir asketiško gyvenimo būdo. Toks požiūris išliko nepakitęs dar kelis šimtmečius, tad Apšvietos epochos mąstytojai taip pat teigė, kad išmintingas asmuo yra darbštus. Prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso darbštumą grindė gamtos pasaulio pavyzdžiais, skatino nenutolti nuo natūralaus būvio. Išmintingu žmogumi galima laikyti ir tos pačios epochos lietuvių grožinės literatūros pradininką, pastorių Kristijoną Donelaitį. Jis ne tik buvo atsidavęs religiniam darbui, bet ir rūpinosi Mažosios Lietuvos kultūriniu gyvenimu. Dirbdamas pastoriumi Tolminkiemyje, jis pastatė dvasininkų našlių namus, mokė ūkininkauti, švietė žmones. Toks didaktiškumas būdingas ir jo poemai „Metai“. Protingo gyvenimo pavyzdžiu galėtume laikyti lakštingalos epizodo alegoriją. Nors lakštingala atrodo kaip „būriškas“ žvirblis, ji vadinama paukščių karaliene, nes yra darbšti ir kukli (pasitenkina prastu maistu). Paukštelis sugretinamas su sumaniuoju būru Krizu.