Oratorinių kalbų antikoje literatūriškumas

Mano kalbėjimo tema yra oratorinių kalbų antikoje literatūriškumas. Oratorinių kalbų Antikoje literatūriškumas – tai darbas apie garsiausių antikos oratorių (graikų - Demosteno, Lisijaus, Isokrato bei romėnų – Cicerono ir Kvintiliano) retorinę veiklą, indėlį į oratorinio meno vystymąsi bei individualias kūrybos ypatybes, literatūrinių priemonių naudojimą ir jų vertinimą.

Antikos menas labai reikšmingas ir šiandien. O viena iš tokių sričių, klestėjusi tais amžiais, yra oratorystė. Antikoje žodžio meną buvo įvaldę politiniai veikėjai. Be to, įtaigus žodis buvo labai reikalingas teismuose – žodžiais buvo galima pasmerkti miriop arba išteisinti. Vieni oratoriai buvo iškalbingi iš prigimties, kitiems šio meno reikėjo mokytis. Antikoje nesunkiai buvo galima tai padaryti, nes tam buvo sudarytos puikios sąlygos – oratorystė buvo pagrįsta teoriniais veikalais.

Oratorinis menas - tai iškalbos teorija. Ji susiformavo Graikijoje V a. pr. Kr., Romoje įsigalėjo I a. pr. Kr. Visiems žinomi garsiausi antikos oratoriai: Demostenas, Kvintilianas ir Ciceronas. Kita oratorikos traktuotė teigia, kad tai teorija, mokslas apie įtikinėjimo būdus, taisyklės, dėsniai, nurodymai, kaip kalbą parengti ir ją pasakyti. Tai aš noriu apžvelgti savo kalboje ir atskleisti viešo žodžio svarbą ir galią.  Ji per visą savo 3000 metų egzistavimo laiką neturėjo griežtai apibrėžtos sampratos, ir tai rodė šio mokslo prigimtinį dvylipumą.  Teorija nuolat kito, plėtė savo objektą. Ji, kaip atskirybė, ieškojo sąsajų su kitais mokslais – dialektika, etika, politika ir retoriką suprantame dvejaip: tai ir iškalbos mokslas (teorija), ir kalbėjimo menas (praktika).