V. Goldingo romano „Musių valdovas“ veikėjų charakterio kaita

XX amžiaus anglų romanistas V. Goldingas yra pasakęs: „Gyvenime buvau ne kartą sukrėstas ir priblokštas, suvokęs, ko tik mes, žmonės, nesugebame vieni kitiems padaryti.“  Taip jis sakė ne veltui. Antrojo pasaulinio karo metu tarnaudamas Britų karo laivyne, rašytojas jautriai sureagavo, matydamas karo daromą žalą kitiems. Taip pat, stebėdamas kitus pasaulyje vykstančius įvykius, sutinkamus žmones, V. Goldingas kaskart vis labiau įsitikino, kad žmonija serga. Jo manymu, rašytojo uždavinys – nustatyti diagnozę ir gydyti. Rašytojas savo kūryba norėjo išgelbėti žmones nuo ligos – perdėto žiaurumo, kuris tvyrojo aplinkui. Tad savo kalboje aptarsiu Goldingo romane ,,Musių valdovas“ vaizduojamus vaikų išgyvenimus saloje, išryškinsiu žmogiškumo svarbą, kai tenka pasirinkti kuo būti: žmogumi ar bejausmiu žvėrimi.

                      Romano veikėjai – tai mokyklinio amžiaus berniukai, kurie katastrofos metu, sudužus lėktuvui, atsidūrė negyvenamoje saloje. Kadangi  visi suaugusieji žuvo, vaikai pajuto neribojamą laisvę, nes niekas negalėjo jiems aiškinti ir vadovauti. Tačiau vienas pagrindinių veikėjų – šviesiaplaukis Ralfas, sumanus bei mėgstantis skaityti dvylikametis, iškart suvokė, kad vaikams reikia ne tik maisto alkiui numalšinti ir šėtrų lietingoms dienoms prisiglausti, bet jie privalo ir išsigelbėti. Vienintelis būdas – laužas, kuris duotų signalą pro šalį praplaukiančiam laivui ir taip vaikai būtų pastebėti. Reikia nepamiršti, kad Ralfas atrado kiaukutą, kuriuo jis skelbdavo susirinkimus. Iškalbus, jaučiantis atsakomybę prižiūrėti mažylius bei neprarandantis vilties ištrūkti iš salos, toks Ralfas patiko berniukams, tad, jų sprendimu, šviesiaplaukis išrenkamas vadu. Žinoma, ne visi pritarė šiam sprendimui, Džekas Meridijus – prakaulus, rusvų plaukų, strazdanotu veidu berniukas – jautėsi ne ką mažiau vertas vado titulo.