Kaip pilietiškumas suprantamas XIX ir XX amžiaus Lietuvos literatūroje?

     Kas yra pilietiškumas? Pilietiškumas - tai darbas, dora, atsidavimas, sąžiningumas bei pareigų atlikimas savo valstybei, tautai. Ši sąvoka labai plati ir vartojama visų laikų literatūroje. Lietuva savo istorijoje gausi įvairiausių įvykių, kuriais buvo siekiama išnaikinti tautą bei pakenkti jos žmonėms, todėl patriotai visada stengėsi pasipriešinti tam.  Visuomenė aktyviai , įvairiais būdais bandė įprasminti savo valstybės tragiškai skaudžią istoriją bei žmonių viltį ir nenorą pasiduoti, labiausiai tai darė XIX,XX amžiaus rašytojai, publicistai. Pilietiškumas stipriai reiškėsi kūriniuose, kuriuose buvo aprašoma ir išaukštinama tėvynės istorija, gamta, kalba. Pilietiškumo nė vienas paprastai negalime tiesiog išmokti, jį reikia praktikuoti, nuolat ugdyti ir mokytis. Aktyviais, dorais piliečiais mes ne gimstame, bet tampame.

   Visų pirma, ko gero daugelis iš mūsų, lietuvių, pritartų tam, jog didžiausi patriotai gyveno Lietuvos okupacijų bei spaudos draudimų metais, tuo metu, kai buvo naikinamas tautiškumas ir vykdoma rusinimo politika. Savo šalies istorijoje mes iš tikrųjų galime rasti labai daug to meto iškilių asmenybių, patriotų, tokių piliečių, kurie visą savo gyvenimą buvo pašventę tėvynės gynimui ir aukštinimui. Spaudos draudimo metai buvo vieni iš sunkiausių mūsų šalies istorijoje, jos kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, Lietuvos himno autorius, romantizmo-realizmo epochos atstovas Vincas Kudirka per savo gana neilgą gyvenimą padarė daug svarbių darbų. Šis žmogus buvo vienas iš pirmojo ir garsiojo laikraščio „Varpas“ redaktorių, su šiuo leidiniu, V. Kudirka su bendraminčiais  Lietuvos žmonėse sugebėjo pažadinti tautiškumą, patriotiškumą.