Meilė

„ – Meilė... Vieniems šis žodis asocijuojasi su saule, šilta, gaivinančia, kiti, išgirdę, regi kūdikį ant motinos rankų... Daugumai tai geras, gobiantis, saugantis žodis, beje ne vien žodis, mes jį vartojame pernelyg dažnai, jis mums tampa sąlyginiu refleksu, žadinančiu įprastines asociacijas.“ – taip teigė Broniaus Radzevičiaus romano Priešaušrio vieškeliai pagrindinis veikėjas. Ir visgi, kas gi mums ta meilė? Kas ji tokia? Ką ji mums reiškia? Ir kodėl ji egzistuoja? Iš kur ji atsirado? Kam ji reikalinga? Tokių ir dar daug kitų klausimų kyla galvojant apie meilę. Atrodo, kas gi čia ta meilė, juokas, paprasta atsakyti, kad tai jausmas, kai kažką myli. Bet kai pagalvoji ką pasakai, susimąstai ar tai yra teisingai pasakyta. Ar nereikėtų pasakyti daugiau ir konkrečiau? Nes skamba kažkaip nuvalkiotai ir neprasmingai. Neįtikinamai galbūt. Tas trumpas sakinys nepaaiškina pačios meilės.  Meilė nėra nei vien tik konkretus jausmas, nei dar kažkas panašaus. Meilė tiesiog yra, nes jos reikia. Meilė yra viskas. Viso ko pagrindas. Be jos nebūtų nieko.

Meilė visų pirma, tai nesavanaudiškumas. Kodėl taip sakau? Kurgi matėme savanaudišką meilę, kuri pasiekė tiek daug, kaip paprasta ir nuoširdi meilė? Kyla klausimas:  kokia ta nesavanaudiška meilė? Tai meilė artimam, meilė gyvoms būtybėms, savo darbams. Labiausiai įstrigo į atmintį Biblijoje, Himnas meilei,  parašyti Apaštalo Pauliaus žodžiai:

„Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,

jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,

bet neturėčiau meilės, -

nieko nelaimėčiau.“

Nelaimėtų todėl, kad tai nebūtų daroma su meile. Meilėje slypi didžiulė jėga, kuri gerus darbus daugina kelis kartus ir vėliau grąžina jam dalijusiam asmeniui. Toliau rašoma:

„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;

meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,

nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

nesidžiaugia neteisybe,

su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki,

viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia.“

Nors mes, paprasti žmonės, linkę teigti, kad meilė kada nors baigiasi, bet iš tikrųjų taip nėra. Jei ir nebemylime kažkokio konkretaus asmens, tai dar nereiškia, kad nieko nebemylime. Meilė niekada mūsų nepalieka, tik mes dažnai linkę nusigręžti nuo jos per pavydą, pyktį, egoizmą ir t.t. Tik gerai apgalvoję, kodėl taip darome, pamatome, kad to visiškai nereikia. Meilė nesikandžioja ir nepalieka. Ji visuomet šalia. Net ir tada, kada mums jos labiausiai reikia, tik gal ne visi meilę sugeba pasiimti. Nors jos net imti nereikia, užtenka nešiotis ją savyje ir niekada nepaleisti užklupus negeriems dalykams. Juk ji tokia maloninga!