Ugdymo būties esmė. Žmogaus ugdomojo potencialo samprata

Visų pirma, kas yra žmogus? Manau, jog tai sunkiai perprantamas objektas tiek psichiškai, tiek dvasiškai, morališkai ir t.t. Taip pat ir sudėtingiausias pedagogikos veikimo objektas dėl savotiško požiūrio, mąstymo, suvokimo, išvaizdos, vertybių ir dar dėl daugelio kitų aspektų. Ir visgi, kokios iš tiesų žmogaus galimybės (galios) jei jis turi tiek daug įvairiausių būdo savybių, įpročių ir viso kito? Kaip teigia esminis pedagogikos principas, kad tik pats žmogus gali save keisti, nes dvasinė prigimtis grindžiama laisve ir tiesa, suponuoja galią save turėti ir valdyti. Iš tiesų mes esame laisvi, tiek minčių, tiek veiksmų požiūriu. Tik kažkiek esame valdomi aplinkinių ir aplinkos. Visų pirma tėvų, pareigų, įstatymų, mokytojų, suaugusiųjų. Didelę įtaką daro draugai, kurie dažnai išveda iš dorovės ir tiesos kelio, kiti atvirkščiai – padeda eiti teisingu keliu. Teisingu, tai tokiu, kuriuo eidamas žmogus pažįsta save geriau, atranda savąsias vertybes. Suvokia savo prigimtį. Tai, koks jis yra, koks jau yra susiformavęs. Visiška individualybė. Žmogus turėdamas tokias neaprėpiamas galias gali daryti ką tik panorėjęs, bet dažniausiai apsistoja, ties paprastais dalykais, nors galėtų siekti kur kas daugiau nei, kad yra užsibrėžęs savo gyvenime.