Kodėl reikia saugoti gimtąją kalbą?

Gimtoji kalba – tai mūsų, lietuvių, vertybė. Ja turime nuolat rūpintis ir puoselėti. Kalba ir jos kultūra svarbi kiekvienam individui. Iš jos galime susidaryti nuomonę apie žmogų, jo išsilavinimą, vertybes. Kalba yra labai svarbi žmogui ir tautai, nes ji padeda tautai išlikti nepriklausomai ir didingai bei apskritai išlikti, netapti kažkieno nuosavybe. Nuo to, kaip žmogus elgiasi, galima pasakyti, kiek ir ar nuoširdžiai jis gerbia savo kalbą. Laimei, lietuvių kalbos istorijoje buvo tokių žmonių, kurie labai gerbė ir mylėjo savo gimtąją kalbą, troško, kad ja kalbėtų visa tauta. Šiandien savo kalboje pristatysiu M. Daukšą ir K. Donelaitį bei Joną Basanavičių, kurie savo kūryboje išryškino lietuvių kalbos svarbą.

M. Daukša unikalus ne tik dėl savo darbų reikšmės Lietuvos kultūroje, bet ir tuo, jog jo recepcijos faktų aptinkame praėjus porai šimtmečių nuo raštų publikavimo. Netikėtas Daukšos aktualizacijos šuolis liudija tam tikrą kultūros raidos ciklą: renesanso metu Daukšos raštai tampa aktualūs pirmiausiai kaip lietuvių kalbos istorijos faktas, atrama kursimoms bendrinės lietuvių kalbos normoms bei literatūrai tąja bendrine kalba ir kaip vertingas lietuvių kultūros tradicijos dokumentas, galintis sava simboline verte paremti pastangas tų, kurie naujai angažuojasi lietuvių kultūrai ir raštijai. Į Postilę buvo įdėtos dvi paties Daukšos parašytos prakalbos – lotyniškoji prakalba, skirta Daukšos mecenatui ir, autoriaus teigimu, Postilės įkvėpėjui vyskupui Giedraičiui bei lenkiškoji „Prakalba į malonųjų skaitytoją“. Lenkų kalba Daukša kreipėsi į savo tautiečius, kurie dar nebuvo susidūrę su rašytinės lietuvių kalbos tradicija ir savo kasdieniame gyvenime vartojo kitas kalbas. „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ tapo išskirtinės istorinės reikšmės lietuvių tekstu. Jame pirmą kartą LDK literatūros istorijoje buvo apibrėžta tautos samprata. Tauta – tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir ta pati kalba.