Valstybė kaip tipas. Apibusiai poreikiai ir darbo pasidalijimas

Filosofui valdovui, turinčiam unikalią teisę valdyti vien dėl to, kad jis vienintelis žino, kas yra gėris žmonėms ir valstybėms.

Valstybėje negalima nepaisyti tautos pritarimo ir dalyvavimo. Žmogaus proto galių nepakanka, kad filosofas karalius taptų galimybe. Todėl žmogui geriausia remtis tokia išmintimi, kurią gali įkūnyti įstatymai, ir prigimtinė žmonių pagarba susiklosčiusiai papročių išminčiai. Valstybė su savo paveldėtais įstatymais turi būti suvokiama kaip tam tikra dieviškosios valstybės imitacija. Neabejotina, kad įstatymai geriau negu užgaida, o valdovo pagarba įstatymams geriau negu tirono, plutokratijos ar minios savivalė. Neabejotina ir tai, kad įstatymai apskritai yra civilizuojantis veiksnys, be kurio žmogus, turintis tokią prigimtį, kokia ji yra, būtų baisesnis už laukinius žveris.

Įstatymai dabar tapo tarsi pakaitu to proto, kurį Platonas stengėsi iškelti aukščiau už viską idealioje valstybėje ir kurį jis vis dar laikė aukščiausia jėga gamtoje. Įstatymų nurodomos taisyklės laikomos geriausiomis iš įmanomų "apskritai". Jos puoselėja paklusnumo įstatymui dvasią.