Kaip jaučiasi literatūros žmogus palikęs gimtuosius namus?

Žmonių emigracija – natūralus reiškinys, tačiau vieni gyvena svetimoje šalyje ir, visiškai pamiršę ar retkarčiais prisimindami gimtąjį kraštą, jaučiasi laimingi, o kiti – kūnu gyvena svetur, bet savo dvasiniame pasaulyje kenčia ir trokšta sugrįžti į gimtąjį kraštą. Emigrantų vidinė būsena gali priklausyti ir nuo istorinių aplinkybių, tačiau labai svarbi yra ir prigimtis. Tie, kurie patiria skaudžias emigracijos pasekmes dažniausiai yra menininkai. Rašytojai, poetai, kitais žodžiais tariant – literatūros žmonės yra kitokie nei visi, jie ne tik stipriau jaučia ir išgyvena kiekvieną įvykį, tačiau ir aprašo savo išgyvenimus kūriniuose. Skaitydami Salomėjos Nėries ir Antano Škėmos kūrinius galime suprasti, ką patiria meniškos sielos literatūros žmogus išvykęs gyventi svetur. Šie žymiausi Lietuvos rašytojai savo kūriniuose rašo vienatvės, tėvynės ilgesio temomis ir aptaria išeivijoje patiriamų sunkumų problemą.

Salomėja Nėris savo eilėraščiuose per lyrinį subjektą išreiškia savo dvasinę būseną. Todėl galima matyti, kaip poetė jautėsi, kai gyveno toli nuo Lietuvos – Rusijoje. Išeivijoje S. Nėris išleido eilėraščių rinkinį „Lakštingala negali nečiulbėti“, kuris vėliau buvo pervadintas į „Prie didelio kelio“. Nėries patirti išgyvenimai traukiantis į Rusijos gilumą skatino skausmingus lyrinius apmąstymus, bet karo metu reikėjo kitokios kūrybos – optimistinės, herojiškos, kviečiančios į kovą su nacistine Vokietija. S. Nėriai nebuvo lengva prisitaikyti prie tokių reikalavimų, nes tai neatitiko jos tuometės savijautos. Spaudimo iš aplinkos ir poetės vidinių kančių pasekmė yra susidūrusios dvi poetinės sampratos. Pirmoji – asmeninė S. Nėries patirtis ir neoromantizmui būdingas bruožas – žmogaus jausmų aprašymas. Kita poezijos samprata – Nėris išreiškia tuo laiku visuomenei svarbius idealus, kartojami aktyviai veikti kviečiantys šūkiai. Tikroji Salomėja Nėris matoma eilėraštyje „Vėl sniegti“. Kūrinio lyrinis subjektas yra pati autorė, išsakanti savo jausmus ir išgyvenimus. Lyrinis „aš“ serga „tėvynės ilgesio liga“, rodosi, kad Baltijos jūros bangos veidą glosto, bet tai ašaros, tekančios eilėraščio žmogaus skruostu. Kūrinyje karas priešinamas su kregžde, kuri simbolizuoja laisvę, o kadangi eilėraščio laikas žiema, laisvė kaip ir kregždės žiema yra nepasiekiamos.