G. G. Markeso „Šimtas metų vienatvės“ – klasikinis magiškojo realizmo romanas

Gabrielis Garsija Markesas – Nobelio premijos laureatas, laikomas vienu įtakingiausiu šių laikų rašytoju. Autorius tituluojamas magiškojo realizmo kaip literatūros srovės pradidininku, o jo romanas “Šimtas metų vienatvės“ laikomas ypatingu, unikaliu reiškiniu, besiskiriančų nuo modernistų bei postmodersintų kūrinių. Visgi, kas tas magiškasis realizmas? „Tai susiliejimas to, kas realu, tikra ir apčiuopiama su sapnų, vizijų, haliucinacijų, antgamtinių įsivaizdavimų pasauliu“. Nerijaus Brazausko žodžiais, „romanuose magiškumo ženklu pažymimas laikas, vieta, personažai, istorija, visa meninė tikrovė. Viskas lengvai transformuojasi, keičiasi, modifikuojasi, nes nėra jokios ribos tarp stebuklo ir tikrovės“. Virkutytė savo straipsnyje rašo, kad magiškasis realizmas yra tai, kas neįtikėtina, tačiau kartu ir kasdieniška. Kiti svarbūs magiškojo realizmo bruožai – antgamtiškumas ir natūralumas; taip pat veikėjai, kurie yra kiek kitokie, nei paprasti mirtingieji – jie magiški, mistiški. 

Markeso romano „Šimtas metų vienatvės“ veikėjai tikrai nėra eiliniai. Jau pirmame puslapyje pristatomas čigonas Melkiadas, kuris ir buvo bene tipiškiausias magiškojo realizmo personažas romane. Kiekvieną pavasarį su savo taboru jis atvykdavo į Makondą parodyti naujausių mokslinių išradimų, tačiau vieną pavasarį čigonai atvyko be jo ir pasakė, kad Melkiadas mirė („Melkiadas iš tikro nusibaigė nuo drugio Singapūro pelkėse, o jo kūnas buvo įmestas į jūrą netoli Javos, į pat gelmes“), tačiau po kiek laiko jis grįžo į Makondą gyvas ir sakėsi, kad „buvo iš tikrųjų nusikraustęs į aną pasaulį, bet, negalėdamas pakelti vienatvės, vėl sugrįžo“. Įdomu tai, kad niekas iš makondiškių nesistebėjo tuo, kad Melkiadas mirė ir grįžo, čia magiškumas įpinamas į kasdienybę – tarsi tai žmonėms jokia naujiena.