Vaiko pasaulis literatūroje

Ne tik neoromantizmo atstovai, bet ir trečiosios sovietmečio rašytojų kartos atstovai savo kūriniuose aprašė vaiko pasaulį, jo charakterio kitimą. Tai lėmė istorinės aplinkybės. Garsi rašytoja Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) gyveno tokiu laikotarpiu, kai Lietuvoje buvo daug dvarų, kuriuose gyveno apsiskaitę žmonės. Gyvenimas dvare suteikė daug galimybių vaikams skaityti įvarios tematikos literatūros kūrinius, pažinti ne tik Lietuvos, bet ir kitų tautų, pavyzdžiui, lenkų dainas bei pasakas. Marija Pečkauskaitė garsioje apysakoje „Sename dvare“ išryškina, jog gyvenimas dvare gali padėti vaikui subręsti ir tapti doru piliečiu. O Lietuvos prozininkas Juozas Aputis patyrė Sovietų Sąjungos okupaciją. Okupacijos metu visi individai buvo varžomi, ypač literatūrinių kūrinių autoriai. Jie negalėjo išleisti kūrinio, kuris neatitinka to laikotarpio esamai valdžiai. Pasitelkus Ezopo kalbą, buvo įmanoma rašyti draudžiamomis temomis, netiesiogiai išsakyti savo kritišką nuomonę apie gyvenamąjį metą. Būtent J.Aputis ezopine kalba tikroviškai vaizdavo gyvenamo meto dalykus, kaimo buitį, bet labiausiai gilinosi į žmonių išgyvenimus, būsenas bei jų charakterius. Novelėse „Vakarėjant gražios dobilienos“ ir „Dobilė. 1954 metų naktį“ autorius išryškino vaikus, kurie kritiškose gyvenimo situacijose subręsta.

Pirmoji europinio išsilavinimo moteris lietuvių kultūriniame gyvenime, gyvenusi XIX a. pabaigoje – XX a. viduryje, Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) apysakoje „Sename dvare“ aprašė pagrindinės veikėjos Irusios charakterio vystymąsi gyvenant dvare. Autorės vaikystė prabėgo Žemaitijos dvaruose, kurių aplinka formavo pasaulėjautą ir kūrybą. Itin artimas ryšys mažąją Mariją siejo su motina, kurią net ir suaugusi rašytoja vadino mamate- reta žemaitiška forma. M.Pečkauskaitė yra pasakiusi, jog jos „motina buvo beveik šventa“, nes buvo labai pamaldi, visados sutinkanti su Dievo valia. Be to, pati rašytoja iš mamos daug ką perėmusi: meilę žmonėms, ypač nuskriaustiems ir nelaimingiems, nuolankumą, atlaidumą, geranoriškumą, rūpestingumą bei polinkį į meną, ypač muziką.