Kokias šventes vertinate kaip lietuviškų tradicijų tęsimo būdą?

Lietuviai mini ir švenčia begalo daug švenčių. Tačiau dabar Lietuvoje žmonės dažniausiai pamiršta apie lietuviškas tradicijas ir „pasiduoda“ užsienietiškoms. Bet manau, jog vestuvių ir Joninių lietuviškos tradicijos dar ilgai išliks.

Lietuviškos vestuvių tradicijos pradėjo formuotis dar pagonybėje, po to tarpukariu ir sovietmečiu. Ir dabar yra išlikę labai daug vestuvių papročių, turbūt žinomiausia yra piršlio karimas. Vestuvių pabaigoje karia piršlį už melagystes. Yra perskaitomas nuosprendis, kuriame siūloma piršlį užkutenti, užbadyti baravykų kotais, bet galiausiai visi svečiai nusprendžia, kad tai būtų per lengva bausmė, todėl reikia piršlį pakarti. Jaunoji pasigaili piršlio, išvaduoja jį nuo šios bausmės, užmesdama ant jo pečių rankšluostį. Piršlys turi kuo nors atsilyginti už išvadavimą. Taip pat viena iš lietuviškų vestuvių tradicijų yra prieš žengiant į namus, jaunasis, ant rankų nešdamas jaunąją, turėtų pereiti lentą, kurios gale – lėkštė. Pasak prietarų – sudaužius lėkštę, kiek randama šukių, tiek bus ir vaikų. Kita labai sena ir vėl atgimusi lietuviška vestuvių tradicija yra gintaro dulkių metimas į aukurą. Ritualai, susiję su ugnimi, yra vieni seniausių. Juk būtent ugnis žmogui nuo neatmenamų laikų buvo vienas mistiškiausių ir sunkiai paaiškinamų reiškinių. Šiuo metu labai populiari tradicija – degių Gintaro dulkių pylimas į aukurą sakant palinkėjimą jauniesiems. Visi jaukiai sustoja ratu, stebi ugnį ir pasiėmę Gintaro dulkių į saują meta jas į aukurą –  tą akimirką užsiplieskia ugnies liežuvis, įspūdingai įprasmindamas linkėjimą.