Kas skatina žmogų įsipareigoti tautai?

Nuo seno žinoma, kad kievienas žmogus priklauso atskirai tautai. Kitaip tariant, individą bei  jo kilmės žmonių grupę sieja abipusis įsipareigojimas, dažnai gimstantis grėsmės akivaizdoje. „Tauta - tai orakulas, jo reikia teirautis, kad suvoktum, ko reikalauja amžina pasaulio tvarka“,– teigė moralinių autoritetu laikomas Alberas Kamiu, apmąstydamas neginčijamą tautos būtinybę individui. Vis dėlto XXI a. tautinė savivoka atsidūrė vertybinių nuostatų užribyje. Akivaizdžiai kyla klausimas, ar pareigos jausmą tautai skatina pavojų keliančios istorinės aplinkybės bei atsakomybės suvokimas ginti tautinį identitetą?

                      Visų pirma, įsipareigoti gimtojo krašto žmonėms pastūmėja suvokimas, kad yra privalu ginti gimtinės kultūrą, papročius ir kalbą. Kova už gimtojo identiteto išsaugojimą dar kartą tapo aktuali XX a. antrojoje pusėje, kai Rytų Europa, pasak britų politiko V. Čerčilio, atsidūrė „po geležine uždanga“. Kitais žodžiais, buvusios rytinės Senojo kontinetno valstybės, taip pat ir Lietuva, pateko į nutautinimo, represijų bei teroro kupiną sovietinį pasaulį. Totalitarinėje tikrovėje nebuvo vietos gimtojo krašto kultūrai, papročiams, kalbai.  Kai kurie okupuotų šalių intelektualai suvokė atsakomybę savo tautai – vydkė pasyvią kovą prieš sovietus. Tautinių vertybių gynėju galima vadinti ir žymų Lietuvos rašytoją Justiną Marcinkevičių. Dramaturgas teigė, kad kiekvienas turi jausti pareigą tėvynei. Šiuos žodžius Marcinkevičius, sovietmečiu buvęs vienas iš Lietuvos Sąjūdžio ideologų, paliudijo asmeniniu gyvenimu. Individo įsipareigojimą gimtojo krašto žmonėms rašytojas pavaizdavo ir poetinėje dramoje „Mažvydas“. Sovietmečiu išleistas kūrinys yra draminės trilogijos dalis, kuria autorius okupacijos metais stengėsi pabrėžti nacionalinės būties elementus. Dramoje „Mažvydas“ vaizduojamas pirmosios lietuviškos knygos kūrėjo Martyno Mažvydo gyvenimas praėjus penkliolikai metų po „Katekizmo“ išleidimo.