Kas nusako žmogaus vertę?

Nuo seno žinoma, kad žmogaus vertė yra glaudžiai susijusi su individo moraliniu pagrindu. Jeigu asmuo išlaiko stojišką laikyseną beprasmybės akivaizdoje arba siekį ugdyti kitus, tada toks žmogus turi didelę vertę. „Pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą“,- teigė Nacionalinės premijos laureatas Justinas Marcinkevičius, kalbėdamas apie kiekvieno įsipareigojimą būti vertingu. Deja, šiuolaikinis žmogus, susidūręs su XXI a. absurdu – skubėjimu bei rutina – dažnai pasiduoda beprasmybei. Akivaizdžiai kyla klausimas, kokie kriterijai atskleidžia individo vertę?

                      Visų pirma, žmogaus vertę nusako jo gebėjimas nepasiduoti absurdui, išsaugant vidinio pasaulio grožį. Kova prieš dvasinę tuštybę, atsisakant tarnauti beprasmybei, tapo aktuali XX a. pirmosios pusės pabaigoje, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Tada Europa atsidūrė dviejų nuožmių totalitarinių režimų kovos lauke. Karo metu įprastinės žmoniškumo ir moralės normos ėmė griūti. Senajį kontinentą apėmė totalaus absurdo scena – masinės žudynės, Holokaustas, tremtys. Žymus egzistencialistas A. Kamiu rašė, kad gyvenimas nelengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę. Kitaip tariant, filosofas deklaruoja striprybę bei valią, nepalūždamas visiškos beprasmybės akivaizdoje. Stojiška laikysena absurdiško karo scenoje artima ir egzistencinio nerimo poetui Vytautui Mačerniui. Literatūros kritikas H. Nagys stebėjosi, kaip poetas sugeba atsiriboti nuo karo beprasmybės ir toliau kurti bei planuoti. Mačernis dienoraštyje mini, kad žmogus savo sielą turi nešti kaip žibintą. Šie žodžiai tarsi gyvenimo credo Mačerniui padėjo išsaugoti savo vidinio pasaulio grožį absurdo akivaizdoje. Antrojo paasaulinio karo metais jis rašė eilėraščių ciklą „Metų sonetai“, atitikantį klasicizmo literatūros pavyzdžius.