Kaip jaučiasi einantys prieš minią? (Č.Milošas, A.Kamiu)

    „Kas tu esi?“ – klausia kiekvienas O.Koršunovo spektaklio „Hamletas“ veikėjas, žvelgdamas į save veidrodyje ir tyrinėdamas savo sielą. Tokius metafizinius apmąstymus patiria kiekvienas sąmoningas žmogus bei atsidavęs menininkas, susiduriantis su visuomenės abejingumu bei normų kuriamu absurdo pojūčiu. Minia, su kuria tenka dalintis gyvenimo kasdienybe kartais neatitinka prasmingos būties siekiančių individų vertybių Olimpo ir kursto savidestrukciją. Mąstydamas apie tokį ribiniu metu savęs ieškantį žmogų poetas V.Mačernis yra sakęs: „Todėl mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose.“ Savo moralei nusižengti atsisakantis individas renkasi maištauti prieš minią, taip saugodamas savo orumą bei savivertę ir kartu kurdamas prasmingesnę būtį ne tik sau, bet ir kitiems. Tenka apgailestauti, jog žmonija nepasimoko iš istorijos paliekamų ženklų ir toliau kuria totalinę pragmatizmo karalystę. Taigi, mano kalbėjimo  tikslas yra apsvarstyti, su kuo susiduria, ir ką jaučia maištauti prieš visuomenės nusistovėjusias normas nusprendęs žmogus.

    Visų pirma, atsidavęs idėjai menininkas jaučia pareigą savo kūryba maištauti prieš susiformavusį žmonių abejingumą ir kovoti už humanizmą. Būdami aukščiausio laipsnio moralinėmis asmenybėmis kūrėjai visais laikais jautė savo paskirtį, kuri, kalbant poeto V.Mačernio žodžiais, įpareigoja niekada nepasitraukti iš purvinų žmonijos aikščių. Tokios pozicijos laikosi ir XXa. antrosios pusės Europos kultūros intelektualas bei poetas Č.Milošas. Gyvenęs laikotarpiu, kuriam būdingi visi kraugeriškos, žmoniją dehumanizuojančios  dievybės bruožai, įgyjantys karų, genocido, okupacijos bei kitas formas, eseistas jaučia, jog vienintelis jo ginklas šioje kovoje - tai eilėraščiai. Nobelio kalboje jis apgailestauja, jog teko juos kurti, nes jie gimė iš skausmingos prieštaros, kurią geriau būtų mokėjęs išspręsti veiksmais, o pasaulyje įsivyrautų harmonija.