Vienatvė - vertybė ar bausmė?

Vienatvė, nors kiekvienam individui ji sukelia skirtingus jausmus, dažniausiai yra neigiamą atspalvį turintis žodis. Yra žmonių - intravertų, užsidariusių, į asketizmą linkusių, kuriems vienatvė asocijuojasi su ramybe ir palaima, jiems tai - vertybė. Tokios asmenybės pavyzdys - mamatė, Šatrijos Raganos kūrinio "Sename dvare" veikėja. Tačiau šiais laikais gan dažna yra vienatvės baimė, susijusi su noru būti reikalingam, jaustis saugiai, bendrauti, kas buvo atimta iš Antano Vienuolio apsakymo "Paskenduolė" veikėjos Veronikos, kurią tai privedė prie savižudybės. Tokiems žmonėms vienatvė yra tikra bausmė. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas vienatvę apiprėžia kaip vieno žmogaus būvį, buvimą vieno. Taigi, vienatvė nėra jausmas, tai yra būvis, ir šis būvis kartais sukelia žmogui vienišumo jausmą, kuris ir yra neigiamas - tai reiškia, kad žmogus nesijaučia visuomenės dalimi, jam trūksta ryšio su aplinkiniais. Bet vienatvė ne visuomet sukelia vienišumą.

Šatrijos Raganos apysakoje "Sename dvare" pagrindinė veikėja yra mamatė - šeimos moteris, aprašoma iš jos dukros perspektyvos, taip pat yra skyrių, kuriuose atskleidžiamos pačios mamatės mintys jos užrašų forma. Mamatė yra ištekėjusi už ūkininko, dvaro šeimininko, tačiau su savo vyru artimo ryšio neturi: jis - realistas, tvirtai stovintis ant žemės, jam svarbi yra buitis, ūkis, o ji - meniška, poetiškos sielos asmenybė, kovotoja už gėrį, grožį, teisybę. Mamatės paguoda - tai vaikai, jų dėka ji nesijaučia viena, tačiau su savo sūnumis ir dukra ji negali pasidalinti savo išgyvenimais. Ji jaučia emocinę vienatvę, nuo kurios ją gelbsti fizinė vienatvė, kurią ji ir pasirenka - mamatė jaučiasi laiminga galėdama naktį viena pasivaikščioti po sodą, būdama su savimi ji nesijaučia vieniša. Vienatvė mamatę gelbsti nuo vienišumo, nes tik būdama viena ji gali pakliūti į savą pasaulį, kuris taip skiriasi nuo tikrovės. Taigi, kai pasaulis aplink žmogų yra jam svetimas, nemielas, vienatvė tampa didele vertybe, tuomet ji neturi nieko bendra su vienišumu.