Ar kančia turi prasmę?

Kančia būdinga žmogaus prigimčiai, nes žmogus sąmoningai ją išgyvena. Žmogiškoji kančia yra dvilypė: ji gali būti fizinė ir dvasinė. Pasak egzistencialistų, ribinėje kančios situacijoje atsiskleidžia žmogiškosios būties trapumas, gyvenimo nepastovumas. Tačiau dažnai svarstome, ar kančią būtina išgyventi? Manau, kad dvasinis skausmas turi prasmę žmogaus gyvenime.

Žmogui kančia gali pradėti kurti. Populiarioje meno kilmės teorijoje teigiama, jog kūryba gimsta iš skausmo, tad kančia yra produktyvi būsena. Menininkas yra traktuojamas kaip kultūros herojus ir kankinys: išgyvenamas skausmas atsispindi jo kūryboje. Literatūroje neretai atskleidžiamas siekis pakeisti pasaulį, suvokti jo ir savo egzistavimo prasmę, tokiu būdu išgyvenant nuolatinį skausmą. Tačiau neretai jaučiami stiprūs sąžinės priekaištai dėl neteisingo pasirinkimo. Poetės Salomėjos Nėries karo metų lyrikoje (rinkinyje „Prie didelio kelio“) atskleisti žmogaus išgyvenimai. Pačiai poetei 1940 m. sovietų okupacija reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat išrinkta į delegaciją vykti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą prašyti, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Per karą ji klajoja po Rusiją, pasitraukusi iš gimtinės. Eilėraštyje „Maironiui“ ryškūs atgailos ir kaltės motyvai. Eilėraščio kalbantysis jaučiasi kaltas, nes paliko tėvynę, nuolat ją prisimena ir atgailauja: „Tik akmuo paduotas duonos vietoj,/ Bus man atpildas skurdus.“ Tauta, praradusi laisvę ir laimę, pasmerkta kentėti, o ją palikę žmonės - gyventi kankinami nuolatinės savigraužos. Svetimos aplinkos slegiamas žmogus išgyvena nuolatinį ilgesį bei kančią, kuri atsispindi jo kūriniuose. Vadinasi, kančia neatsiejama nuo kūrėjų gyvenimo, todėl gimsta naujos idėjos bei kūriniai.