Ar kančia leidžia pajusti būties pilnatvę?

Ar jums teko susimąstyti, ar jūsų kančia yra prasminga? Drįstu teigti, kad mąstančio žmogaus gyvenimas yra neatsiejamas nuo dvasinio kentėjimo. Kaip Dalai Lama yra pasakęs: ,,Dažnai kenčiame todėl, kad per daug galvojame.‘‘ Tačiau kančia nėra neigiamas jausmas, nes patiriamas skausmas padeda žmogui tobulėti ar paskatina aukotis dėl kitų gerovės ir taip galima pajusti dvasinę pilnatvę.

Kentėjimas – tobulėjimo sąlyga

Kenčiantis žmogus analizuoja savo poelgius, mintis ir jausmus. Pažindamas save jis bręsta, įgauna daugiau dvasinių jėgų. Mąstantis žmogus nuolat tobulėja, tačiau jo gyvenimas kupinas ne tik džiaugsmingų akimirkų, bet ir nuopuolių. Juk asmuo dažnai daro klaidų, kurios nulemia fizinę arba dvasinę kančią. Apie tai kalbama literatūroje. Vincas Mykolaitis – Putinas – psichologinio ir intelektualinio romano meistras – puikiai atskleidė jauno žmogaus (klieriko ir kunigo Liudo Vasario iš romano ,,Altorių šešėly‘‘) sielos kančią ir tobulėjimo kelią. Liudas Vasaris – kunigų seminarijos studentas, kuris ieško gilesnio Dievo pajautimo, pašaukimo būti kunigu. Netikėtai jis savy atranda ,,Dievo kibirkštį‘‘ – poeto talentą. Deja, jaunasis klierikas, o vėliau kunigas nesugeba suderinti poeto pašaukimo ir kunigystės, dėlto pasmerkia save dvasinei kančiai, kuri trunka aštuoniolika metų. Galiausiai įgijęs ryžtingumo, pasitikėjimo savimi ir tapęs brandžia asmenybe išdrįso atsisakyti kunigystės. Romane parodyta, kad dėl dvasinių disonansų, sukėlusių kančią, žmogus įgijo stiprybės, pasitikėjimo savimi ir pasiryžo lemtingam sprendimui.