Tautinės tapatybės gaivinimas lietuvių literatūroje

Visais laikais patriotiškumas buvo tarsi natūralus lietuvio nacionalinio charakterio bruožas. Tačiau XVa. -XIXa. žiaurių istorinių aplinkybių genama Lietuva išgyveno daug lūžių, kai tautiškumo idėjos nublankdavo prieš socialines problemas ar karų nuojautas. Čia didelę svarbą turėjo šalies šviesuoliai, kurie visuomenine veikla bei literatūriniais darbais gaivino tautinę tapatybę ir ragino piliečius sąmoningam pasirinkimui aukštinti savo tėvynę. Pirmąją lietuvišką knygą LDK sukūręs Mikalojus Daukša „Postilės“ vertime mėgina įtvirtinti visiškai naują tautos sampratą, taip siekdamas mažinti nutautėjimą. Tautinės tapatybės gaivinimo mintis skleidė ir Vincas Kudirka, kuris tapęs pasiaukojamo darbo pavyzdžiu skatino įsisąmoninti savo pareigą Lietuvai.

Norėčiau pradėti kalbėti apie bene šviesiausią asmenybę Renesanso epochos Lietuvių katalikų bažnyčioje - M. Daukšą, kuris pamokslų rinkinio „Postilė“ vertime žadina lietuvius gerbti savąją kalbą ir iškelia ją kaip didžiausią vertybę. Amžininkų atmintyje autorius yra išlikęs kaip švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI a., tad nenuostabu, jog jo dėka buvo pradėtas stabdyti protestantizmas LDK. Žymiausiam savo darbui, jėzuito J. Vujeko pamokslų rinkinio „Postilė“ vertimui, M. Daukša parašė dvi originalias prakalbas, vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkiškai rašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Šį darbą drąsiai galima laikyti manifestu – iškilmingu programiniu kreipimusi dėl lietuvių kalbos teisių ir puoselėjimo. Čia kūrėjas smerkia prasidėjusį Lietuvos bajorų lenkėjimą, savos kalbos paniekinimą, nesirūpinimą jos ugdymu. Taip pat pirmą kartą pateikiama renesansinė tautos samprata: ji neįsivaizduojama be „tėvų žemės, papročių ir kalbos“, tad lietuvis yra įsipareigojęs saugoti protėvių žemes bei papročius, aukštinti ir vartoti gimtąją kalbą, nes be šių esminių dalykų tauta greit išnyks. Tačiau svarbiausią dėmesį autorius skiria kalbai, pasak Daukšos, ji „yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, tautiškumo tėvas, valstybės sargas“. Rašytojas sako, kad prigimtis labiausiai susaisto žmogų su tauta ir pirmiausia reiškiasi gimtosios kalbos vartojimu, o jos paniekinimas tolygus prigimties išsižadėjimui ir neprotingam priešinimuisi Dievo ir gamtos tvarkai. Prakalboje užsimenama, kad kitos tautos verčia knygas į valstybinę kalbą, tačiau lietuviai to nedaro. Daukša siūlo savąjį „Postilės“ vertimą, kaip sektiną pavyzdį, kartu siūlydamas pasimokyti iš didžiųjų šalių rašyti gimtąja kalba kūrinius, vartoti ją visuomeninėje erdvėje ir taip gaivinti tautiečių tapatybę. Taigi, autorius savo darbe išaukštino Lietuvių kalbą ir priartėjo prie tautinės idėjos, kuri lietuviams tapo aktuali tik XIXa. pabaigoje.