„Kur liūdesio ir skausmo akimirkomis žmogus ieško atramos? (V. Krėvė, A. Škėma)

Apie skausmą ir liūdesį Tėvas Valerijus yra pasakęs: „Žadame kopti į aukščiausius kalnus, tačiau ateina valanda, kai nėra jėgų peržengti kupsto. Tuomet iš naujo save atpažįstame ir ieškome kalnų pagal jėgas.“ Visais amžiais ir gyvenimo tarpsniais žmogui siunčiami išgandymai, dėl kurių jis neretai palūžta ir suklumpa gyvenimo kryžkelėje. Tačiau individo viduje glūdantis vitališkas noras nepasiduoti likimo siunčiamiems iššūkiams skatina  asmenį kibti gyvenimo išbandymams į atlapus bei ieškoti atramos. Neretai žmogus pasineria į kūrybą ar paguodos ieško meilėje, kad išnatrpliotų gyvenimo Gordijo mazgus ir surastų atramą kančioje. Apie tai šiandiena ir kalbėsiu.

Labai skauda, kai negali atsikvėpti, bet dar labiau sopa, kai kamuoja dvasinės kančios. Ne mažiau nepakeliamą būtį daro mintis, kad negali pakeisti savo gyvenimo, kurį formuoja laikmetis, gyvenimo sąlygos ar galbūt sunki, nepagydoma liga. Apie tai pagalvojus prisimenu rašytoją, dramaturgą, aktorių, režisierių, vieną reikšmingiausių XX a. vidurio lietuvių literatūros novatorių, kuris savo intelektualiniu-psichologiniu, autobiografiniu romanu „Balta drobulė“, parašytu samonės srauto forma su gausiomis įliuzijomis į pasaulinę ir lietuvių kultūrą, filosofiją, literatūrą, istoriją, mitologiją, įnešė naujų vėjų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką – vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą – suaižytą, daugiasluoksnę,  ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis. A.Škėmos romano herojus Antanas Garšva praeina sudėtingą kančių, dvasinių sukrėtimų kelią. Pagrindinis veikėjas – sergantis menininkas (toks buvo ir A. Škėma), savo gyvenimo kūrėjas. Jis daug kenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės atramos ir amžinybės. Kūryboje jis bando atrasti  atramą, tuo pačiu jam tai yra ir kovos su gyvenimo banalumu būdas, aistringas, vos ne manija virtęs noras išreikšti save, pasipriešinti mirčiai: „Bijau mirti, todėl rašau.“