V. Mykolaičio - Putino ,,Altorių šešėly' Liucės paveikslas

Liucė buvo pirmoji moteris atėjusi į Liudo Vasario gyvenimą. Ji buvo graži mergaitė, apie 20 metų, tamsiaplaukė. Kumpa jos nosis ir greitai mėtomi spindinčių akių žvilgsniai darė jos veidą drąsų ir net iššaukiantį. Buvo kalbama, kad mergina nei veidu, nei temperamentu nepanaši į lietuvaitę. Kalbant apie Liucės charakterio savybes, ji vėjavaikiška, drąsi, pašėlusi, linksma ir bendraujanti mergina. Ji visuomet laisvai rasdavo kalbą su visais, o ypač su kunigais, nes augo jų apsuptyje ir iš tiesų jautė potraukį kunigams.

Sunku nepastebėti Liucės jausmų gausos Liudui Vasariui. Pirmasis Liucės ir Liudo Vasario susitikimas nebuvo sklandus. Liudas karšta kava aptaškė Liucei ranką ir taip ją nudegino, nesugebėjo pratarti nė žodžio. Bet tai nesukliudė žavėtis vienas kitu. Per Švento Lauryno atlaidus Liucė puikiausiai pamatė, kad didžiausią įspūdį paliko klierikui Liudui Vasariui, o kai sužinojo, kad jie ne per tolimi kaimynai, neišleido jo iš akių. Taip Liucei atsirado šilti bei rūpestingi jausmai Liudui. Šiuos jausmus puikiai atspindi Liucės atvykimas į seminariją. Kai jiedu liko dviese, Liucė padovanojo rankų darbo pirštinaites su gražiais dirbtiniais baronėliais ir šis poelgis iš tiesų atspindi Liucės rūpestingumą Liudui. Kiek vėliau Liucė ima provokuoti Liudo vyriškumą, ji pradeda Liudą vadinti „Pavasarėliu“, nors tai Liudui ir pamalonina širdį, ima nevengti fizinio kontakto ir galiausiai mergina pamilsta šį nedrąsų, uždaro būdo klieriką.