Tragiškos praeities vaizdavimas katastrofų laikotarpio literatūroje

Kiekvienoje gentyje, civilizacijoje, kultūroje ar valstybėje yra savita istorija, pagrįsta papročiais, tradicijomis, perduodamomis iš kartos į kartą. Daugelis žmonių pripažįsta tėvų įdiegtas moralines bei dvasines normas, kurių visuomet laikos ir jomis pasikliauja sunkiais gyvenimo momentais. Daugelis, prisimindami praeities įvykius, susimąstome apie protėvių drąsa bei narsą. Juk net ir netokioje gilioje senovėje – dar mūsų tėvai gynė Lietuvą nuo sovietinės ideologijos skleidžiamos propogandos, o vėliau net ir nuo drąstiškų karinių veiksmų. XX a. viduryje visuomenė ir kiekvienas žmogus atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. Lietuvių literatūra įveikė katastrofų laiką, atsigręždama į klasikines Europos literatūros tradicijas ir jas moderniai perkurdama, imdamasi liudyti totalitarizmo nusikaltimus ir žmonių išgyventą kančią dokumentiniais ir meniniais tekstais, kurie dažnai būdavo rašomi ir slepiami rizikuojant gyvybe, gilindama savo skambią lyrikos ir tautosakos kalbą iki egzistencinio tragizmo tonų, atskleisdama XX a. vidurio absurdą ironija, grotesku, kalbos žaidimu ties „sveiko proto“ riba.