Kristijono Donelaičio stiliaus ypatybės

Ne veltui sakoma, jog kiekvienas menininkas turi savitą stilių, kuris padeda būti ypatingu, išskirtiniu kūrėju. Tai natūralus dalykas, juk rašytojas visu pirma yra žmogus, turintis charakterį, temperamentą, požiūrius, žodyną. Vienas gali išsiskirti ypatingai daug metaforų turinčia kūryba, tuo tarpu kitas – sarkazmo bei ironijos gaidele. Šiandien aš norėčiau pakaklbėti apie Kristojoną Doneilaitį - jo gyvenimą bei stiliaus ypatybes.

Kristijonas Donelaitis (1714 01 01–1780 02 18) – vienas savičiausių XVIII a. Europos poetų, lietuvių literatūros klasikas, sukūręs Prūsijos lietuvių bendruomenės – lietuvininkų tautos – epą, liuteronų kunigas, Tolminkiemio (dabar Čistyje Prudy) klebonas. Gimė Lazdynėlių kaime, greta Gumbinės (dab. Gusevo), Prūsų Lietuvoje. Buvo kilęs iš lietuviškos laisvųjų valstiečių šeimos. Tėvas Kristupas, matyt, buvo nagingas: spėjama, kad galėjęs verstis kalvio amatu. Mat jo sūnūs buvo geri meistrai: vyriausiasis Pričkus, arba Frydrichas, tapo visoje Prūsijoje garsiu Karaliaučiaus auksakaliu, muzikos bei fizikos instrumentų dirbėju, Mykolas – juvelyru, Adomas – kalviu, pats Kristijonas amžininkų buvo vadintas „kiekvienam žinomu“ meistru, „labai didžiu mechaniku“. Penktasis sūnus Jonas ir trys seserys ūkininkavo. Šeimos pavardė greičiausiai kilusi iš biblinio Danieliaus vardo. Kristijonas Donelaitis savo darbus pasirašinėjo lotyniška pavardės forma – Donalitius, taip išsakydamas pagarbą Antikos tradicijai. Į Karaliaučiaus universitetą poetas buvo įrašytas suvokietinta pavarde – Donaleitis. Tačiau universiteto Teologijos fakulteto studentų sąrašuose išlikusi ir lietuviškai užrašyta pavardė – Donelaitis. Būdamas vos šešerių, Kristijonas neteko tėvo. Vaikystės ir jaunystės metais gyveno skurdžiai.