Kalbos samprata H. G. Gadamerio hermeneutikoje

Mąstytojas Hansas Georgas Gadameris - hermeneutinės filosofijos pradininkas, kurio darbų išeities tašku buvo jo mokytojo M. Heideggerio idėjos. Jas skleisdamas ir plėtodamas Gadameris suformavo savitą, sistemingesnę ir konkretesnę hermeneutinę analizę, daug dėmesio skirdamas istorijos, meno ir kalbos sampratoms. Savo veikale ,,Istorija. Menas. Kalba“ Gadameris kalbą traktuoja kaip ypatingą būties patirties matmenį. Mąstytojas, vadovaudamasis savo pirmtako M. Heideggerio teiginiu, jog kalba lemia pirminį žmogaus santykį su būtimi, patį būties suvokimą, leidžiasi į gilesnius kalbos sampratos apmąstymus, atkreipdamas dėmesį į žmogaus ir kalbos bei tėvynės ir kalbos santykį.

Žmogus ir kalba

Kalbos fenomeno aiškinimą Gadameris pradeda klasikiniais Aristotelio teiginiais. Pasak Aristotelio, graikų žodis logos, reiškiantis protą ir mąstymą, taip pat apibūdina ir kalbą. Žmonės vieninteliai yra apdovanoti logos, gyvūnams gamta to nesuteikė. Kalba galima perteikti viska, kas turima omenyje, skleisti kitiems žinias. Kalbos esmę Gadameris paaiškina lygindamas gyvūnų ir žmogaus kalbą. Pastaroji vaizduoja ir perteikia daiktinį pasaulį, o gyvūnų kalba tėra būdas susižinoti. Be to, žmogaus kalbos ženklai yra kintami – vienodi posakiai gali byloti apie skirtingus dalykus, ir atvirkščiai.

Gadameris teigia, jog Vakarų tradicijoje atsakymo į klausimą apie kalbos kilmę buvo ieškota žmogaus prigimtyje. Kalbiškumas suprastas kaip natūralus reiškinys, kalbos sugebėjimu žmogus buvo tiesiog apdovanotas. Tai nėra įrankis, kurį panaudojus galima padėti į šalį. Kalba yra naudojama visada ir lydi aplinkos pažinimo procesą. Neabejotiną pasaulio ir kalbos sąryšį patvirtina ir filosofo Arūno Sverdiolo knygoje ,,Būti ir klausti“ pateikta mintis, jog pasaulio supratimas visada įsikūnija kalboje. Žinojimas apie save ir pasaulį priartina prie pačios kalbos.