Tautinės ir moralinės idėjos Miglovaros tekstuose, požiūris į kalbą ir ryšys su tautosaka

Juozas Miliauskas-Miglovara laikytinas vienu iš žymiausių aušrininkų. Jo kūrybinis palikimas gana įvairus: poezija, publicistiniai straipsniai periodiniuose leidiniuose, filologinio pobūdžio rašiniai, atsiminimai apie 1863 m. sukilimą, knygelė „Viduklės kraštas“. Į Miglovaros kūrybą, spaudintą ir rankraštinę, parašytą lietuvių ir lenkų kalbomis, reikėtų žvelgti kaip į vieningą visumą – tai padėtų suvokti XIX a. pabaigos kūrėjo situaciją, literatūrinę jo savimonę, eilėraščių rašymo intencijas.

Kaip ir dauguma XIX a. poetų, Miglovara kūrybinio kelio pradžioje rašė lenkiškai, vėliau neatsisakė poetinės dvikalbystės – jo rankraštinį rinkinį lenkų kalba sudaro 42 eiliuoti kūrinėliai. Tai tik dalis lenkiškosios poeto kūrybos. Šia poezija Miglovara praplečia savo kūrybos tematiką (meilės tema, gan reti XIX a. lietuvių poezijoje kaimo-miesto priešpriešos, sapno motyvai). Miglovara svarsto abstraktesnius, bendražmogiškojo pobūdžio klausimus, interpretuoja religines tiesas („Pamaldumas“, „Pažinimo medis“, „Dvasios jėga“, „Amžinas gyvenimas“). Aprašomojo pobūdžio eilėraštis „Senosios Lietuvos prisiminimai“ labiausiai susijęs su romantinėmis lietuviškosios kūrybos ištakomis. Retorinė lenkalbės poezijos eilutė slopina gyvą poetinį jausmą, abstraktus žodis nevirsta gilesne poetine meditacija – tenkinamasi komentavimu ir svarstymu. Lyrizmo stinga ir lietuviškuose Miglovaros kūriniuose.